Menu

.Talka Botanikos sode: laužai, dešrelės, egzotika

Ko reikia tobulam savaitgaliui? Variantų gali būti daug. Vienas iš jų skambėtų maždaug taip: gero oro, puikios kompanijos ir gardžių užkandžių. Kaip tik tokį planą gražų spalio 23 dienos rytą ir įgyvendino Informatikos fakulteto „Alumni“ klubo nariai.

 

Vėlyvą saulėtą šeštadienio rytą smagiai nusiteikusi kompanija susirinko Kauno Botanikos sode. Tikslas – jungtinėmis alumniečių pajėgomis kibti į nukirstų šakų ir stagarų kauges ir paversti jas pelenais. Be abejo, ne Deivido Koperfildo vertais magijos triukais, o sunkiu fiziniu darbu, po šakelę po šapelį pertempiant iš didžiulių krūvų į liepsnojantį laužą.

 

Bet apie viską – nuo pradžių.

 

Talka prasidėjo nuo ekskursijos po Botanikos sodą. Įsitikinome: pasivaikščioti tarp žydinčių rožių ir jurginų vasarą – vienas malonumas, o pasigėrėti įstabiomis rudens akvarelėmis ten pat rudenį – kitas džiaugsmas. Netikite? Skubėkite pasigėrėti fotoaparatu užfiksuotais įspūdžiais!

 

Saulės nutviekstais ir rudens lapų nuspalvintais parko takais pagaliau pasiekėme ir būsimos talkos vietą – atokią daubą, kur baigiasi takeliai ir prasideda gilus purvynėlis – tikriausiai po kažką panašaus ir braidė mūsų protėviai, sudėję dainą „Per Klausučių ulytėlę“. Be abejo, kelio nepatogumai geros nuotaikos nemaž neišvaikė. Neišgąsdino inteligentiško žvilgsnio ir darbo medžiaga – šakų ir stagarų brūzgynai.

 

Ir suliepsnojo aukšti laužai, ir pakilo į dangų dūmų kamuoliai. Tikrai tikrai, dirbom net rūko! Nešiojom, tempėm, krovėm, deginom. Deginom ne tik šakas. Vieniems laužo žarijos garbingom kovos žymėm paženklino rūbus, kiti net ir kuokštą plaukų ant draugystės laužo paaukojo.

 

Dabar – smagiausioji dalis. Koks gi lietuviškas laužas be šio bei to gardaus? Laukiamiausiais gardumynais vienareikšmiškai tapo lauže keptos dešrelės ir bulvės. Ar kas galėtų ginčytis, kad tokie pietūs – tiesiog tobula pabaigtuvių puota?

 

Beje, ją ruošiant taip pat netrūko nuotykių. Iš pradžių teko spręsti galvosūkį, kaip dideliame dideliame lauže iškepti dešreles, suvertas ant mažų mažų (lyginant su laužo gabaritais) iešmų. Bandyta sukonstruoti improvizuotą šašlykinę iš dviejų betono gabalų su alternatyviu lauželiu šalimais, bet bandymas nepavyko, „sistema nusimušė“. Tada atrastas kitas sprendimas: iešmai su dešrelėmis suverti ant ilgo pagalio ir paskrudinti ant didžiojo laužo liepsnos. Ši tarzaniška mintis nenuvylė: dešrelės iškepė itin skaniai. Su bulvėmis viskas buvo kur kas paprasčiau: suvyniojai į foliją – ir šmurkšt į laužą. Tiesa, ar paskui visos bulvikės iš jo ištrauktos – istorija dar neišsiaiškino. Bet svarbiausia – kad alkanų neliko.

 

Prieš susėsdami prie vaišių stalo (o tiksliau – sustodami prie išskleistų vaišių maišelių) darniai užtraukėme „Ilgiausių metų“ Informatikos fakulteto dekanei Daivai Vitkutei, kuri tą dieną šventė savo gimtadienį. Nesvarbu, kad pati sukaktuvininkė tą savaitgalį, užuot kovojusi su sausais stagarais, namuose galynėjosi su nelemtu peršalimo virusu – tikime, kad mūsų gera nuotaika ir energija padėjo jai pasveikti greičiau!

 

Po sočių pietų – tikrų tikriausias talkos desertas: kava, arbata ir saldus stalas Botanikos sodo oranžerijoje, kur talkininkus pakvietė Botanikos sodo direktorė Vida Mildažienė. Ar jums teko kada neiškėlus kojos už gimtinės ribų, gurkšnoti arbatą egzotiškų augalų apsuptyje, užkandant ką tik nuskintais vasaros kvapų prisigėrusiais į laimus panašiais žemuoginiais vaisiais, glostant iguaną ir mėgaujantis tropikų šiluma spalio pabaigoje? Patikėkite – tai tikrai smagu! Be abejo, pasinaudojome ir pasiūlyta ekskursija po oranžeriją. Bambukai, milžiniškas, net aukštą medį dydžiu lenkiantis žolės stiebas, ant kurios auga bananai, vaistingasis ginkmedis ir eukaliptas ne eterinio aliejaus buteliuke, o tikras, su šaknimis ir lapais, – visa tai regėjome, uostėme ir čiupinėjome.

Tiems, kam įspūdžių dar buvo negana, direktorė pasiūlė apsilankyti ir Godvelskio dvaro pastate įsikūrusioje laboratorijoje, kur visiems norintiems suteikta galimybė ne tik paspoksoto į vabzdžių ir gyvūnų pasaulio fragmentus per mikroskopo akutę, bet ir įrašyti viską į kompiuterio kietąjį diską, kurti ir montuoti savo filmus, kuriuose net ir pilkas šapelis, tinkamai apšviestas ir išdidintas, gali suspindėti visomis vaivorykštės spalvomis!

Nusprendę, kad pirmoji tokia talka tikrai nebus paskutinė, pasikrovę geros nuotaikos ir energijos, išsiskirstėme namo. Iki kito karto, iki naujų laužų!