Platus išsilavinimas užaugina konkurencinius raumenis
Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto absolventas Justas Maziliauskas su kolega vadovauja įmonei, programuoja, kuria internetinius puslapius ir mobiliąsias aplikacijas. Studijų metu įgytas platus universitetinis išsilavinimas suteikė daugiau galimybių rinktis darbo specifiką ir konkuruoti rinkoje.
Daugiau nei programuotojas
Šiuolaikiniame pasaulyje nelieka griežtų specialybės rėmų, konkurencingesni tampa specialistai, kurie sėkmingai sujungia skirtingų profesijų žinias. Tai patvirtina VDU informatikos fakultete multimedijos ir interneto technologijos specialybę įgijęs ir šiuo metu su kolega įmonei vadovaujantis Justas Maziliauskas. Studijų programa apėmė kelias skirtingas disciplinas – programavimą, fotografiją, dizainą, filmų, animacijos kūrimą. Žinoma, kaip ir visi programuotojai, studijavo matematiką ir statistiką.
„Tai labai plati specialybė, išsilavinimas man ir kurso draugams suteikė laisvę rinktis, kiekvienas gali atrasti tai, kas jam labiau tinka. Vieni mano kurso draugai dirba programuotojais, kiti fotografuoja, vienas reperis įrašinėja dainas“, – sako J. Maziliauskas.
Platus išsilavinimas J. Maziliauskui suteikė didelį pranašumą prieš kitus programuotojus, kurie turi tik siaurą savo srities išsilavinimą: „Ypač tai jaučiu kaip įmonės vadovas samdydamas darbuotojus. Tenka susidurti su jaunais specialistais, kurie paruošti atlikti konkretų darbą. Man universitetas suteikė vadovavimo įgūdžių, galbūt nesu geriausias programuotojas, bet sugebu suprasti ir programuotoją, ir klientą. Tai labai svarbu, nes dažnai programuotojas nesusikalba su klientu, kuris nieko neišmano šioje srityje. Universitetinis išsilavinimas labai padeda užmegzti kontaktus. Jei reikia dirbti su dizainu, puikiai išmanau, kaip turi būti padaryta ir man lengviau pasamdyti specialistus.“
J. Maziliauskas net ir pavadinimą įmonei parinko atspindintį šią koncepciją – „Abirankis“. Tai tarsi dvi rankos, sujungiančios skirtingas puses.
Kelionėje darbas nenutrūko
Baigęs studijas J. Maziliauskas, kaip ir daugelis jaunų žmonių, nutarė padaryti karjeros pertrauką ir pakeliauti po pasaulį. Jis su žmona planavo metus laiko praleisti Pietryčių Azijoje. „Derinau darbą ir keliones, turėjau kelis pajamų šaltinius vienu metu – programavimą, dizainą, fotografiją. Šiose srityse studijų metu gautos žinios ir įgūdžiai man labai pravertė“, – teigia Justas.
J. Maziliauskas mano, kad kelionėse derinant darbą ir poilsį svarbiausia savidisciplina, ypač šiltuose kraštuose, kur daug pagundų: „Atsikėlus ryte norisi sėsti ne prie kompiuterio, o eiti prie jūros. Tačiau moku save disciplinuoti ir motyvuoti, laikiausi darbo ir poilsio režimo. Tarkime, ryte dirbdavau keturias valandas, po to skirdavau laiko poilsiui prie vandenyno ar su žmona lankydavome turistinius objektus, vakare vėl dirbdavau keturias valandas. Iš viso per dieną susidarydavo įprastinės 8 darbo valandos, tik suskirstydavau laiką kitaip. Jeigu esi samdomas darbuotojas, tokį grafiką turi suderinti su darbdaviu, o jei dirbti savarankiškai, reikia perspėti klientus, kad jie suprastų – jų darbo metu gal nebūsiu pasiekimas telefonu, bet darbus padarysiu vėliau ar kitą dieną.“
Justas sako, kad universitetas išmokė valdyti projektus: „Tavo asmeninis laikas ir jo valdymas yra kaip projektas, kurį turi išmokti kontroliuoti. Turi suprasti, jog reguliariai dirbdamas kiekvieną dieną spėsi viską padaryti ir nereikės pulti prie darbų stačia galva paskutinę termino dieną.“
Uždarbio pakako dviem
J. Maziliausko žmona kelionės metu nedirbo, Justo uždirbamų pajamų pakako dviem: „Per mėnesį dviese išleisdavome apie 2 tūkstančius eurų. Lietuvoje tikrai neužtektų tokios sumos, bet gal todėl, kad pagundų daugiau – draugai, pramogos. Be to, mes keliavome Pietryčių Azijoje – Tailande, Mianmare, Vietname, tose šalyse labai pigus maistas ir vietiniai skrydžiai. Ten keliauti ir dirbti yra pigiau, nei gyventi Lietuvoje.“
Iš pradžių Justas su žmona buvo nusprendę, kad keliaus metus laiko, tačiau jau po pusmečių nutarė grįžti, nes pasiilgo Lietuvos, sėslesnio gyvenimo: „Kelionės metu vos ne kiekviena nakvynė buvo kitoje vietoje, ilgiausiai buvome apsistoję mėnesiui laiko. Tai, kad visą laiką gyveni nuomotame bute, neturi savo namų, emociškai išvargina.“
Pasak J. Maziliausko, darbiniai ryšiai dėl kelionės nenukentėjo, klientų neprarado. Net priešingai, keliaudamas jis jautėsi dar labiau įsipareigojęs prieš užsakovus, todėl ne tik išliko ankstesni ryšiai, bet ir atsirado naujų klientų. Kai kurie net nežinojo, kad Justas buvo išvykęs, nes darbai nesustojo, visa komunikacija vyko elektroniniu paštu arba tiesioginiams pokalbiams naudojant internetą.
Minimalios darbo priemonės
Keliones ir darbą derinti buvo patogu, nes J. Maziliausko darbo specifika reikalauja minimalių priemonių – pakanka asmeninio kompiuterio ir interneto. Taip pat jis naudojosi Pietryčių Azijoje išvystytu bendradarbystės tinklu. Net ir nedideliame miestelyje gali rasti bendrus biurus, kur išsinuomoji dienai ar savaitei darbo stalą, turi internetą, gauni kavos puodelį ir svarbiausia, patalpoje veikia oro kondicionierius – karšto ir drėgno klimato zonoje tai labai aktualu. „Gali dirbti ir tiesiog sėdėdamas kavinėje, nes interneto ryšys visur yra labai geras“, – prisimena Justas.
Tokiose bendradarbystės erdvėse J. Maziliauskas sutiko labai daug žmonių iš įvairių šalių, kurie ir keliauja, ir dirba. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, didžiausiame mieste Čiangmajuje šiaurės Tailande, atvykusių laisvai samdomų darbuotojų iš viso pasaulio yra daugiau nei vietinių. Jiems statomi net daugiabučiai, kur gali išsinuomoti trims mėnesiams butą, už vieną mokestį gauni ir darbo vietą.
Prieš metus grįžęs į Lietuvą J. Maziliauskas taip pat naudojasi bendradarbystės patalpomis, nes nori atskirti darbo ir namų erdves.
Svarbios ne tik žinios, bet ir komunikacija
J. Maziliauskas savo įmonę vadina inovatyvia, kuri dirba be darbuotojų, bet turi subrangovus: „Mes samdome laisvai dirbančius programuotojus, ir tuo pačiu esame jų klientai.“ Šioje srityje rinka yra aktyvi, vis dar labai trūksta programuotojų.
„Šiuo metu studijas baigia daug jaunų programuotojų, bet jie dar nepasiruošę darbo rinkai. Jiems trūksta patirties, be kurios sunku įsidarbinti. Tokiems siūlau mėnesį padirbėti nemokamai, kad sustiprintų savo įgūdžius. Jaunus žmones toks pasiūlymas šokiruoja, nes žiniasklaidoje nuolat skelbiama apie programuotojų trūkumą ir jiems mokamus didelius atlyginimus. Tačiau jauni specialistai turi suprasti, kad pradedant dirbti nepakanka vien teorinių žinių. Žinoma, studijų metu jie įgyja praktikos, bet kiekviena įmonė turi savo programavimo specifiką. Darbdavys turi investuoti į savo resursus, kad paruoštų specialistą“, – teigia „Abirankis“ vadovas.
Platus universitetinis išsilavinimas ir kelionės ypač lavina socialinius įgūdžius. Tai praplėtė J. Maziliausko kaip įmonės vadovo galimybes: „Didelės įmonės supranta, kaip pasamdyti gerą darbuotoją. Pirmiausia ieškomas geras specialistas, bet ne mažiau svarbios asmeninės savybės. Įmonėje, kurioje yra keli šimtai darbuotojų, suskirstoma į nedideles komandas po 5–7 žmones. Tokią grupę net ir vienas netinkamas žmogus gali demotyvuoti, todėl jis gali būti greitai atleistas. Jo vietą gali užimti gal ir silpnesnis specialistas, bet toks, kuris moka bendrauti, palaikyti ryšius su kolegomis. Juk dirba žmonės, o ne kompiuteriai. Jei neturėsi socialinių įgūdžių, vienas gali dirbti, bet nesugebėsi susikalbėti su klientais ir komandos nariais. Manau, kad geras darbuotojas, tai 50 proc. specialisto žinios, įgūdžiai ir 50 proc. komunikacija.“
Socialiniai įgūdžiai bus svarbūs ir ateityje, kai vis daugiau rinkos atsirieks robotai ir išstums darbuotojus, atliekančius paprastesnes funkcijas. „Ateityje programavimo procesas neišvengiamai evoliucionuos, daug funkcijų, paprastų darbų atliks dirbtinis intelektas. Tačiau niekada nebūna projektų, kurie nuo pradžios iki pabaigos susiklosto idealiai. Didžioji darbo dalis yra komunikacija. Dirbtinis intelektas bendrauti kaip žmogus nesugebėtų. Juk visi darbai vyksta pagal formulę: žmogus – žmogui“, – įsitikinęs Justas Maziliauskas.
Šaltinis: www.15min.lt
