Menu

.Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos

Prof. Vytautas Kaminskas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys

Filosofas Džordžas Santajana yra pasakęs: „Tie, kurie neprisimena savo praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Žvelgiant į mūsų aukštąjį mokslą, panašu, kad mes savo praeitį pamiršome, todėl ją ir kartojame. Tiek tarpukariu, tiek dabar aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai išgyveno tokią pačią evoliuciją: nuo visiškos universitetų laisvės iki pažangą varžančios kontrolės „iš aukščiau“. Verta prisiminti, kokius žingsnius nuėjome, ir pasimokyti iš to, kur suklupome.

Mokslo ir studijų įstatymas paklojo pamatus universitetų autonomijai

Prabėgo trys dešimtmečiai, kai likus beveik metams iki Kovo 11-tosios akto pasirašymo, 1989 m. balandžio pabaigoje, Lietuvos ir išeivijos mokslininkai bei intelektualai atkūrė Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Tai buvo antrasis universitetas tuometėje Lietuvoje – be Vilniaus universiteto veikė dar devynios specializuotos aukštosios mokyklos (šeši institutai, dvi akademijos ir konservatorija). Kita vertus, VDU buvo pirmasis universitetas, kuriam suteiktas savarankiškos aukštosios mokyklos statusas. Lyg ir paradoksaliai skamba mintis, kad sovietmečiu Lietuvos aukščiausioji taryba 1989 m. liepos 4 d. įstatymu „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“ po beveik penkiasdešimt metų atstatė tai, ką skelbė Vasario 16-tosios Lietuvos 1939 m. gruodžio 13 d. Universitetų įstatymas: Lietuvos valstybėje yra du universitetai – „atgaivintasis Vilniaus universitetas Vilniuje ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune“.

Po metų, rektoriumi išrinkus Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorių Algirdą Avižienį, pradėjome rengti naują atkurtojo universiteto statutą. Šį statutą rengėme atsižvelgdami į geriausių JAV universitetų patirtį ir Didžiosios universitetų chartijos (Magna Charta Universitatis), kurią 1988 m. minint Bolonijos universiteto 900 metų jubiliejų pirmieji pasirašė beveik 400 Europos universitetų, pagrindinius principus. Siekėme sukurti modernų universitetą, kuris nebūtų toks kaip to meto centralizuotos ir technokratiškos aukštosios mokyklos: atsisakėme „specialistų“ rengimo koncepcijos, pasirinkome absolventus su plačiu humanitariniu ir fundamentiniu išsilavinimu, išugdytu gebėjimu mąstyti ir keistis, kurie būtų ne tik profesionalai, bet ir laisvi, kūrybingi piliečiai, suvokiantys savo tapatumą, atsakomybę valstybei ir visuomenei. Atkurtojo universiteto statuto pamatiniai principai buvo autonomija, akademinė laisvė, Senato kaip aukščiausios savivaldos institucijos vaidmuo, mokslo ir studijų vienovė, tripakopė studijų sistema, bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai bei daktaro mokslo laipsnis.

Šie principai buvo priimtini ir pirmojo Mokslo ir studijų įstatymo, kurį inicijavo tuometis Mokslo ir studijų departamento direktorius prof. Rimantas Šližys, rengėjams, tarp kurių buvome kartu su prof. A. Avižieniu. Šį įstatymą Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas, į kurį buvo išrinkta daug mokslo ir kultūros žmonių, priėmė neprabėgus nei mėnesiui po Sausio 13-tosios nakties, t.y. 1991-ųjų vasario 12 d. Nuo to laiko beveik dešimtmetį, net ir radikaliai besikeičiant Seimo daugumoms, nebuvo pakeistas nei vienas šio įstatymo straipsnis, nepadaryta nei viena pataisa.

Pasinaudodami įstatymo suteikta laisve dauguma tuomečių Lietuvos aukštųjų mokyklų per keletą metų pertvarkė savo studijų programas į universitetines – atsisakyta siauros specializacijos, atnaujintas turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, studijų kreditų sistema. Taip pat buvo įvesta tripakopė studijų sistema – ketverių metų bakalauro studijos, dvejų metų magistrantūra ir ketverių metų doktorantūra. Tai leido universitetams sėkmingai įveikti šalies ekonominio ir socialinio nuosmukio bei jaunimo „gariūnizacijos“ metus, kai studentų skaičius per penkerius metus buvo sumažėjęs nuo 67 tūkst. iki 51 tūkst. Kitaip sakant, buvome „įstoję“ į Europos valstybių su mažiausiu studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų draugiją.

Taigi, 1995-aisiais Lietuvos universitetai ir akademijos jau turėjo sukurtą studijų ir mokslo sistemą, apie kurią kitos Europos valstybės pradėjo mąstyti tik 1999 m. pasirašydamos taip vadinamą Bolonijos deklaraciją. Per kitus penkerius metus universitetuose ne tik atsistatė, bet ir išaugo jaunimo, norinčio įgyti universitetinį išsilavinimą, skaičius: 1999–2000 mokslo metais juose studijavo daugiau nei 82 tūkst. studentų. Dar po penkerių metų į Europos Sąjungą įstojome kaip viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių, kurios universitetuose ir akademijose studijavo daugiau nei 134 tūkst. studentų, o studentų skaičius tūkstančiui gyventojų viršijo penkiolikos senbuvių vidurkį.

Aukštojo mokslo įstatymas – posūkis valstybinio reguliavimo link

1992 m. rudenį po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą Seime turėjo kairieji – Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėlto šiam Seimui, į kurį buvo išrinkta nemaža dalis žinomų mokslo ir kultūros žmonių, o švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs prof. Bronislovas Genzelis, buvo priimtinos pamatinės Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. 1994 m. buvo įkurta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pirmieji du jos ministrai, Lietuvos mokslų akademijos nariai prof. Vladislavas Domarkas ir prof. Zigmas Zinkevičius (nuo 1996 m.), nepalaikė besiformuojančios mokslo valdininkijos „iniciatyvų“ riboti universitetų autonomiją.

Situacija pasikeitė, kai 1998 m. švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas poetas ir eseistas Kornelijus Platelis, neturintis darbo patirties mokslo ir studijų sistemoje. Ministerijos valdininkai, įvertinę penkerių metų „patirtį“ bandant „revizuoti“ Mokslo ir studijų įstatymą, „įsiūlo“ ministrui idėją rengti naują Aukštojo mokslo įstatymą. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudaro įstatymo projekto parengimo grupę, į kurią įtraukiami ir dviejų universitetų rektoriai – aš, tuometinis VDU rektorius, ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas.

ŠMM valdininkai šiuo įstatymu siekė įteisinti dvi pagrindines nuostatas. Pirmąją pavadinčiau „visa valdžia taryboms“. Jos esmė – apriboti universitetų autonomiją, perduodant senatų, kaip aukščiausių akademinės bendruomenės savivaldos institucijų, pagrindines funkcijas taryboms, kurių daugumą narių skirtų ministras. Tuomet pavyko įtikinti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką dr. Žibartą Jackūną, kad tai visiškas „akibrokštas“ ne tik pirmajam Mokslo ir studijų įstatymui, bet ir LR Konstitucijai. Matyt, ir pati frazė „visa valdžia taryboms“ dar „erzino“ tuometės konservatorių daugumos ausis. Galiausiai, taryboms buvo priskirtos ne valdymo, bet visuomeninės kontrolės ir globos funkcijos.

Antrąją nuostatą būtų galima pavadinti „paverskime technikumus aukštosiomis mokyklomis“. Jos esmė – dar nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą (apie 70 buvusių technikumų ir kitų aukštesniųjų mokyklų) „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. Pati idėja buvo priimtina su sąlyga, kad kolegijos koncentruosis regionuose, kur jaunimas galėtų įgyti profesinį išsilavinimą, o nedygs „kaip grybai po lietaus“ universitetiniuose miestuose. Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!). Kolegijose mokėsi daugiau nei 52 tūkst. arba vienas ketvirtadalis Lietuvos studentų, dauguma universitetiniuose miestuose. Dabar, minint įstojimo į ES 15-ąsias metines, kolegijose profesijos bakalauro siekia 30 proc. studentų, o regioninės kolegijos „sunyko“ – šiais metais į Vilniaus ir Kauno kolegijas priimta per 80 proc. pirmakursių.

Taigi, nors 2000 m. spalį priimtame Aukštojo mokslo įstatyme buvo išsaugota universitetų autonomija, jame buvo ženkliai sustiprintas aukštojo mokslo valstybinis reguliavimas. Įstatymas kas keletą metų ir toliau vis buvo „tobulinamas“, Švietimo ir mokslo ministerijai vis daugiau „uzurpuojant“ universitetų teisių.

Ministerija, vykdydama mokslo ir studijų sistemos valstybinį reguliavimą, privalėjo atsižvelgti bent į Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK), Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir kitų ekspertinių institucijų nuomonę bei pasiūlymus. Švietimo ir mokslo ministrai dr. Algirdas Monkevičius ir dr. Remigijus Motuzas, atstovavę socialliberalus ir socialdemokratus, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo biurokratijos „radikalų“ ir universitetų rektorių konferencijos skirtingų požiūrių į universitetų autonomiją bei senatų ir tarybų įgaliojimus. Rektorių konferenciją palaikė ir tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas, intelektualas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Kitais klausimais – savo lėšomis studijuojančiųjų pirmos pakopos dieninėse studijose atsisakymas, įvedant įmokų už studijas sistemą, aukštojo mokslo kokybės vertinimo sistemos plėtra kviečiant užsienio ekspertus – buvo abipusis universitetų ir ministerijos sutarimas.

Dar 2004 m. Europos universitetų asociacijos (EUA) ekspertai atliko Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų vertinimą. Tais pačiais metais LURK parengė ir įteikė ministerijai projektą, kuriuo buvo siekiama didinti studijų programų kokybę atsisakant jų dubliavimo ir siauros specializacijos. Švietimo ir mokslo ministre paskyrus socialdemokratų atstovę Romą Žakaitienę, kuri iki tol keletą metų kuravo kultūros sritį, šis projektas taip ir „nugulė“ ministerijos valdininkų stalčiuose. Nors naujoji ministrė priklausė socialdemokratų elitui, ministerija nesugebėjo deramai atlikti ir vienos iš svarbiausių jai paskirtų valstybinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti valstybės lėšas mokslo ir studijų sistemai.  Tuo metu valstybės skiriamos lėšos vienam studentui pagal perkamosios galios paritetą buvo beveik keturis kartus mažesnės nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkis. Todėl universitetai, iš valstybės gaudami apie 60 proc. jų veiklai būtinų lėšų, buvo privesti plėsti mokamas studijas. Vis dėlto, iki 2008-ųjų buvo bent jau išlaikyta dar 1991-ųjų vasarą priimta daugmaž pagal mokslinės kompetencijos lygį subalansuota dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimo sistema.

„Krepšelių reforma“: nuo universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio iki akcinės bendrovės

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią sugrįžo jau pradėję „modernėti“ konservatoriai, ŠMM vairą atidavę liberalui ministrui Gintarui Steponavičiui ir viceministrei dr. Nerijai Putinaitei. Abu tuoj pat „griebėsi reformuoti“ aukštąjį mokslą pagal savąją ideologiją, siekiant paversti universitetus verslo bendrovėmis. Jos esmė – universitetai ne mokslo ir kultūros židiniai, kuriuose kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir skleidžiamos naujos žinios ir idėjos, bet akcinės bendrovės, kurios teikia „paslaugas“ studentams ir verslui neoliberaliomis studijų ir mokslo rinkos sąlygomis. 2009 m. priimtame naujajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendinamos dvi pamatinės nuostatos. Pirmoji – jau minėta „visa valdžia taryboms“, kuri suvaržė universitetų autonomiją, ir atvėrė vartus neproporcingai verslo grupių įtakai. Antroji – universitetų finansavimas per krepšelius, kurie „keliauja“ paskui studentą. Tuo buvo pakirstos ne tik universitetinės bendruomenės vienybės šaknys, bet ir įteisinta „skaldyk ir valdyk“ moralė.

Pirmoji „krepšelių reformos“ grėsmę pajuto Lietuvos veterinarijos akademija, kuri jau po pirmųjų dviejų metų „prisiglaudė“ prie stipresniojo – Kauno medicinos universiteto. Taip gimė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kai matau gęstantį Klaipėdos universitetą, prisimenu, kad 1990–1991 m. palaikiau šio Lietuvai geopolitiškai svarbaus universiteto įkūrimo idėją: buvau laikinosios Klaipėdos universiteto įkūrimo tarybos narys, vėliau – ir Senato narys. Vien per pastaruosius penkerius metus priėmimas į universiteto bakalauro studijas smuko tris kartus – jame nori studijuoti vos 2 proc. pirmakursių, jūrinės studijų programos nesurenka studentų. Po šių metų priėmimo turėtų baigtis jau keletą metų besitęsianti ir Šiaulių universiteto „agonija“. Kažin, ar išgyvens Lietuvos sporto ir Mykolo Riomerio universitetai, kurių „gyvybę“ palaiko tik mokantys už studijas studentai. Iki „krepšelių reformos“ šiuose universitetuose ir akademijoje studijavo apie trečdalis Lietuvos studentų.

„Krepšelių reformos“ dešimtmetį vainikavo Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų įsijungimas į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors tai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pradėtos „optimizavimo“ reformos vienintelis rezultatas, bet jo ištakos glūdi „krepšelių reformoje“. Kaip ir Kauno technologijos universiteto, kuris anksčiau prilygo Vilniaus universitetui, daugiau kaip dvigubas „susitraukimas“. Ar buvo galima laukti kitų rezultatų, kai tuometės Švietimo ir mokslo ministrės „profesionalės“ Jurgitos Petrauskienės retorika – „iššūkiai“, „pokyčiai“, „proveržiai“ – labiau priminė sovietmečio vadų kalbas.

 „Krepšelių reforma“ „sutraukė“ studentų potencialą ir valstybės skiriamas lėšas į sostinę. Jei iki jos pusė valstybės finansuojamų vietų buvo skiriama Vilniaus, o kita pusė – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, tai po šių metų priėmimo jau du trečdaliai abiturientų apsistos sostinėje. Tai reiškia, kad ir toliau nyks regionai, augs socialinė atskirtis, nors pagal šį rodiklį ir taip jau esame Europos Sąjungos valstybių „dugne“. Suprantamas didesnės dalies gyventojų noras gyventi Vilniuje – ten aukštesnis gyvenimo lygis, vidutiniai atlyginimai pusantro karto didesni nei daugumoje kitų savivaldybių, geresnės karjeros, ypač viešajame sektoriuje, perspektyvos. Trauka jau yra, o jei ji dar ir paskatinama – regionai traukiasi. Jei toks ir buvo „krepšelių reformos“ tikslas – gerovė vienam miestui, kuriame sukuriama 40 proc. bendrojo vidaus produkto, ar vienam universitetui, kuris surenka 40 proc. krepšelių – jis pavyko su kaupu. Kaip sakoma, „kas galėtų tai paneigti“, jei nei buvusi, nei esanti Vyriausybė „nepastebėjo“ šių tendencijų.

Šių metų priėmimas dar kartą patvirtino tai, kad beliko tik penki pilnaverčiai – du Vilniuje ir trys Kaune – universitetai, kurie ne tik „surenka“ beveik 90 proc. valstybės finansuojamų pirmakursių, bet ir tarptautiniuose reitinguose patenka į pirmąjį tūkstantuką arba tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų.

Ir vėl „kryžkelėje“

Ateities istorikai vertins šį dešimtmetį ne tik kaip Lietuvos „išsivaikščiojimo“, bet ir universitetų „tuštėjimo“ metą – 2018–2019 mokslo metais universitetuose ir akademijose beliko 77 tūkst. studentų, o ateinančiais metais jų bus dar mažiau. Tai šiek tiek daugiau nei pusė to, ką turėjome iki „krepšelių reformos“. Kitaip tariant „sugrįžome“ į 1998-uosius. Kuri kita Europos Sąjungos valstybė gali „pasigirti“ tokiu pasiekimu? Ar Lietuva, į kurios universitetus pasirengę įstoti vos trečdalis tų metų laidos abiturientų, bus pajėgi tapti gerovės valstybe?

 Juolab, kad Damoklo kardas, kaip „kabėjo“, taip ir „tebekaba“ virš mokytojų rengimo sistemos. Nors iš aukštų tribūnų girdime, kad per penkerius metus bus atstatytas mokytojo profesijos prestižas ir į mokyklas plūstels naujos kartos mokytojai, kelių metų priėmimo rezultatai byloja ką kita. Tik Vytauto Didžiojo universitetui, vieninteliam iš trijų mokytojų rengimo centrų, šiemet pavyko surinkti gausesnį būrelį norinčiųjų tapti dalykų mokytojais: biologais, fizikais, geografais, istorikais, lituanistais ar matematikais. Atrodo, kad tik darželiai ir pradinės mokyklos sulauks pedagogų.

Be to, tik esminis „tiksliukų“, dabar moderniai vadinamų STEAM, lūžis bendrojo lavinimo mokyklose, paliks viltį, kad valstybės su aukštos pridėtinės vertės verslu ir paslaugomis, inovacijomis, ketvirtąja pramonės revoliucija ar fintechais vizija dar gali tapti tikrove. Jau dabar trūksta abiturientų, kurie tenkintų bent minimalius konkursinio balo reikalavimus valstybės finansuojamoms studijoms inžinerijos ir technologijų, tarp jų ir informacinių,  kryptyse.

Galbūt šioje „kryžkelėje“ teisinga kryptimi pasuks „labiau patyręs“ dr. A. Monkevičius, į Švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdę sugrįžęs iš Mykolo Riomerio universiteto rektoriaus pozicijos? Juolab, kad viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą, pakviestas žinomas mokslininkas prof. Voldemaras Razumas, dešimtmetį vadovavęs Lietuvos mokslų akademijai, o Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku tebėra akademikas Eugenijus Jovaiša. Tiesa, laiko iki kitų Seimo rinkimų liko nedaug…

Ar kartojasi istorija?

Panašų kelią nuo visiškos autonomijos iki jos suvaržymų jau esame nuėję tarpukario Lietuvos metais. Iki 1939 m. gruodžio vidurio turėjome vienintelį universitetą – 1922 m. vasario 16 d. atidarytą Lietuvos universitetą, kuris 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Kitoms to meto aukštosioms mokykloms – Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijoms, Pedagoginiam institutui – nebuvo suteiktas universitetinis statusas. 1939 m. gruodžio 13 d. Seimo priimtas jau minėtas Universitetų įstatymas buvo skirtas lietuviško Vilniaus universiteto atkūrimui perkeliant į jį Vytauto Didžiojo universiteto fakultetus bei jo statuso įteisinimui. Todėl valstybės politikų ir valdininkų „kišimosi“ tendencijas galime įvertinti peržvelgę trijų universiteto statutų evoliuciją.

Pirmasis statutas, priimtas 1922 m. kovo 24-ąją po ilgų ir karštų diskusijų Steigiamajame Seime, suteikė universitetui ir net jo fakultetams visišką autonomiją. Fakulteto taryba, kurią sudarė visi profesoriai, docentai bei lektorių ir asistentų atstovai, iš profesorių tarpo rinko dekaną ir sekretorių, turėjo sprendžiamąsias teises studijų ir mokslo organizavimo, akademinio ir kito personalo parinkimo klausimais. Jos sprendimai buvo tik „per rektorių pranešami Švietimo ministerijos žiniai“. Universiteto taryba, susidedanti iš fakultetų tarybų narių ir garbės profesorių, buvo „vyriausias universiteto organas“, kuris „autonomiškai tvarko universiteto vidaus gyvenimą“ bei iš profesorių tarpo renka rektorių, prorektorių ir sekretorių, kurie kartu su fakultetų dekanais sudaro „universiteto vykdomąjį organą“. Paminėtina ir tai, kad pirmasis statutas turėjo tik 56 paragrafus. Vos po aštuonerių metų, 1930 m. birželio 7-ąją (tuo metu Seimas buvo paleistas), Vyriausybė išleido Lietuvos universiteto vardo įstatymą ir tą pačią dieną paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto statutą. Šiame statute buvo gerokai apkarpytos fakulteto tarybos teisės akademinio personalo parinkime – ji tik kviečia ar konkurso būdu renka profesorius ir docentus, tačiau juos skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas. Universiteto tarybos išrinktąjį rektorių ir prorektorių taip pat „skiria Respublikos prezidentas“. Statutas išsiplėtė iki 103 paragrafų, vis daugiau reguliuojančių universiteto veiklą.

Trečiasis statutas, kurį Seimas paskelbė 1937 m. gruodžio 17 d., dar labiau „apkarpė“ universiteto autonomiją, vis smulkiau ir preciziškiau nustatydamas jo sandaros ir veiklos principus. Paragrafų skaičius išaugo iki 125. Ypač buvo „sureikšmintos“ švietimo ministro galios – jis sprendžia teikti ar neteikti Respublikos prezidentui tvirtinti universiteto tarybos išrinktus rektorių ir prorektorių, net gali pasiūlyti savo kandidatą, tvirtinti ar netvirtinti fakultetų tarybų išrinktus dekanus, gali „įpiršti“ savo kandidatus į profesoriaus, docento ar net jaunesniojo personalo narius.

Taigi, pirmajame statute nebuvo jokio „įsikišimo iš šalies“ į universiteto valdymą, jo personalo, net aukščiausio lygio, parinkimą. Tuo tarpu vėlesniuose dokumentuose politikai – prezidentas ir švietimo ministras – įgijo teisę lemti akademinio personalo parinkimą. O tai autonomijos ir akademinės laisvės suvaržymas. Universitetų bendruomenės gali džiaugtis, kad dabartinėje Lietuvoje per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, politikai ir valdininkai dar neįgijo įstatymų suteiktų galių daryti įtaką akademinei laisvei ir profesinei karjerai. Bet kažin ar dabartinė karta sulauks, kad akademinę karjerą valstybė vertintų taip, kaip tarpukary – profesorių atlyginimai rangų lentelėje buvo tarp kariuomenės pulkininkų ir generolų.

Ar kartojasi istorija? Istorija nesikartoja, bet jos žinojimas padeda atskleisti pasikartojančias tendencijas, kartais net dėsningumus. Maždaug per dešimtmetį valstybėje įsigali „biurokratijos kultūra“ – susiformuoja valdininkų elitas, persipina politikų, partijų, verslo ar net mokslo grupių interesai, išsikeroja nepotizmo „voratinklis“, didėja valdžios alkis. Universitetai, kurie turi ne tik intelektualinį potencialą, bet ir patrauklią infrastruktūrą ir „geistiną“ geografinę lokaciją, pirmieji, kaip ir švietimo ar sveikatos apsaugos sritys, tampa reformų „audrų“ aukomis. Matyt, tik stipri pilietinė visuomenė, kurios branduolį sudarys aktyvios mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bendruomenės, gali tapti atsvara „biurokratijos kultūrai“, kuri beveik po kiekvienų Seimo rinkimų pražysta vis naujomis spalvomis.

Informacijos šaltinis