VDU studentų apklausa: didesnį atlyginimą lemia turimas išsilavinimas

Dauguma VDU studentų yra patenkinti savo karjera ir teigiamai vertina universiteto indėlį į savo pasirengimą darbo rinkai – tokius rezultatus parodė VDU Karjeros centro atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 1871 studentas. Apklausa taip pat atskleidė, jog dirbančių studentų atlyginimą nulemia jų turima kvalifikacija – magistrantų atlyginimai buvo didesni už bakalaurantų.

2019 m. birželio mėnesį atliktoje apklausoje dalyvavo dauguma (70,5 proc.) VDU baigiamųjų kursų studentų, studijavusių 2018-2019 mokslo metais. 77 proc. apklaustų magistrantų ir 54 proc. bakalaurantų tuo metu buvo įsidarbinę. Dauguma iš jų – 71 procentas – dirbo srityse, visiškai arba iš dalies susijusiose su jų studijų programomis. Tarp populiariausių respondentų darbo sričių – švietimas, žemės ūkis, ikimokyklinis ugdymas ir prekyba.

Apklausa atskleidė, jog dirbančių apklaustųjų atlyginimai yra tiesiogiai priklausomi nuo jų turimo išsilavinimo. Antai dirbančių bakalaurantų gretose daugiausia buvo gaunančių 351-500 ir 501-650 eurų mėnesinį užmokestį (po 22 proc.), o tarp magistrantų didžiausią dalį sudarė atlyginimai, kurie siekė 651 eurą ir daugiau (58 proc.).

„Tai, kad išsilavinimas ir atlyginimas yra susiję, rodo paskutinių kelių metų studijas baigiančių studentų apklausų rezultatai. Kol kas tendencija nesikeičia – magistrantai uždirba daugiau negu bakalaurantai. Vienas žymesnių pokyčių yra didėjantis savanoriaujančių, atliekančių savanorišką praktiką studentų skaičius, ir kad šios veiklos, kuo labai džiaugiamės,  padeda jiems įsidarbinti“, – pažymėjo VDU Karjeros centro vyr. koordinatorė Jovita Gudaitytė.

Lyginant dirbančiuosius, studijuojančius atskiruose fakultetuose, paaiškėjo, jog didžiausia proporcija tų, kurie gauna patį didžiausią atlyginimą (951 eurų ir daugiau), yra VDU Informatikos fakultete – čia tokių buvo net 31 proc. iš dirbančių viso fakulteto bakalaurantų ir 40 proc. dirbančių magistrantų. Itin daug didelį atlygį gaunančių studentų turi ir Žemės ūkio akademija, Ekonomikos ir vadybos, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos ir kiti fakultetai.

Tyrimas taip pat patvirtino, jog vos 6 procentai dirbančiųjų yra nepatenkinti savo dabartine karjeros situacija – dauguma nurodė esantys patenkinti (37 proc.) arba labiau patenkinti (29 proc.).

Apklausti buvo ir nedirbantys studentai – tačiau daugelis jų (72 proc.) nurodė jau turintys darbinės patirties. Paprašyti atskleisti savo ateities planus, didžioji dauguma (87 proc.) teigė ketinantys bent iš dalies susieti savo darbo paiešką su pasirinkta studijų programa VDU. Universiteto indėlį jų pasirengimui darbo rinkai respondentai įvertino itin pozityviai – 72 proc. vertino jį teigiamai.

Tarp naudingiausių dalykų, kuriuos VDU suteikė apklaustiesiems, dažniausiai buvo įvardyti žinios ir įgūdžiai, įgyti studijų užsiėmimų metu (67 proc.), įgyti atliekant savarankiškas užduotis (48 proc.) bei studijų praktikos metu (46 proc.) ir dėstytojų pagalba (31 proc.).

Studentai taip pat itin vertina galimybę VDU užsiimti savanoriška veikla – tyrimai rodo, jog pastaraisiais metais universitete padaugėjo savanoriaujančiųjų. Savanorystė VDU studentams leidžia įgyti naujas arba patobulinti turimas žinias ir kompetencijas dalyvaujant įvairiose universiteto veiklose, susirasti bendraminčių, išbandyti, pažinti save ir universitetą.

Informacijos šaltinis

Studijas baigiančiųjų ir absolventų nuomonė apie studijas VDU

2019 m. gegužės-birželio mėn. Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro, magistrantūros, vientisųjų ir profesinių studijų studentai dalyvavo studijas baigiančiųjų apklausoje (EXIT). Jie pareiškė nuomonę apie studijas pagal 14 pateiktų teiginių, įvertino studijų praktikos kokybę, nurodė gebėjimus, kuriuos įgijo arba išplėtojo studijuojant. Respondentai įvardino, kas labiausiai patiko ir ko trūko studijuojant VDU. Apklausoje taip pat aiškintasi, kaip bendradarbiauta su baigiamojo darbo (meno projekto) vadovu, kaip vyko gynimo procedūra, kuo naudingi baigiamieji darbai (meno projektai).

Tuo pačiu metu vykdytoje Absolventų apklausoje dalyvavo prieš metus (2018 m.) VDU  studijas baigę studentai. Jie pareiškė savo nuomonę apie studijas ir pasirengimą profesinei veiklai.

Kviečiame susipažinti su apibendrintais VDU baigiančiųjų studijas (EXIT) ir absolventų apklausos rezultatais universiteto lygmeniu ir juos aptarti studijų programų komitetuose, fakultetų/akademijų bendruomenėse. Taip pat šiuos rezultatus kviečiame pasitelkti planuojant ir atliekant studijų programų tobulinimo veiklas – rengiant tobulinimo planus bei juos įgyvendinant.

Detalesnius apklausų rezultatus fakultetų/akademijų ir studijų programų lygmenimis bus galima rasti nuo lapkričio mėn. Outlook’o viešuosiuose aplankuose (Studijos→Studijų kokybė→Apklausos).

Informacijos šaltinis

Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos

Prof. Vytautas Kaminskas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys

Filosofas Džordžas Santajana yra pasakęs: „Tie, kurie neprisimena savo praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Žvelgiant į mūsų aukštąjį mokslą, panašu, kad mes savo praeitį pamiršome, todėl ją ir kartojame. Tiek tarpukariu, tiek dabar aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai išgyveno tokią pačią evoliuciją: nuo visiškos universitetų laisvės iki pažangą varžančios kontrolės „iš aukščiau“. Verta prisiminti, kokius žingsnius nuėjome, ir pasimokyti iš to, kur suklupome.

Mokslo ir studijų įstatymas paklojo pamatus universitetų autonomijai

Prabėgo trys dešimtmečiai, kai likus beveik metams iki Kovo 11-tosios akto pasirašymo, 1989 m. balandžio pabaigoje, Lietuvos ir išeivijos mokslininkai bei intelektualai atkūrė Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Tai buvo antrasis universitetas tuometėje Lietuvoje – be Vilniaus universiteto veikė dar devynios specializuotos aukštosios mokyklos (šeši institutai, dvi akademijos ir konservatorija). Kita vertus, VDU buvo pirmasis universitetas, kuriam suteiktas savarankiškos aukštosios mokyklos statusas. Lyg ir paradoksaliai skamba mintis, kad sovietmečiu Lietuvos aukščiausioji taryba 1989 m. liepos 4 d. įstatymu „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“ po beveik penkiasdešimt metų atstatė tai, ką skelbė Vasario 16-tosios Lietuvos 1939 m. gruodžio 13 d. Universitetų įstatymas: Lietuvos valstybėje yra du universitetai – „atgaivintasis Vilniaus universitetas Vilniuje ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune“.

Po metų, rektoriumi išrinkus Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorių Algirdą Avižienį, pradėjome rengti naują atkurtojo universiteto statutą. Šį statutą rengėme atsižvelgdami į geriausių JAV universitetų patirtį ir Didžiosios universitetų chartijos (Magna Charta Universitatis), kurią 1988 m. minint Bolonijos universiteto 900 metų jubiliejų pirmieji pasirašė beveik 400 Europos universitetų, pagrindinius principus. Siekėme sukurti modernų universitetą, kuris nebūtų toks kaip to meto centralizuotos ir technokratiškos aukštosios mokyklos: atsisakėme „specialistų“ rengimo koncepcijos, pasirinkome absolventus su plačiu humanitariniu ir fundamentiniu išsilavinimu, išugdytu gebėjimu mąstyti ir keistis, kurie būtų ne tik profesionalai, bet ir laisvi, kūrybingi piliečiai, suvokiantys savo tapatumą, atsakomybę valstybei ir visuomenei. Atkurtojo universiteto statuto pamatiniai principai buvo autonomija, akademinė laisvė, Senato kaip aukščiausios savivaldos institucijos vaidmuo, mokslo ir studijų vienovė, tripakopė studijų sistema, bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai bei daktaro mokslo laipsnis.

Šie principai buvo priimtini ir pirmojo Mokslo ir studijų įstatymo, kurį inicijavo tuometis Mokslo ir studijų departamento direktorius prof. Rimantas Šližys, rengėjams, tarp kurių buvome kartu su prof. A. Avižieniu. Šį įstatymą Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas, į kurį buvo išrinkta daug mokslo ir kultūros žmonių, priėmė neprabėgus nei mėnesiui po Sausio 13-tosios nakties, t.y. 1991-ųjų vasario 12 d. Nuo to laiko beveik dešimtmetį, net ir radikaliai besikeičiant Seimo daugumoms, nebuvo pakeistas nei vienas šio įstatymo straipsnis, nepadaryta nei viena pataisa.

Pasinaudodami įstatymo suteikta laisve dauguma tuomečių Lietuvos aukštųjų mokyklų per keletą metų pertvarkė savo studijų programas į universitetines – atsisakyta siauros specializacijos, atnaujintas turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, studijų kreditų sistema. Taip pat buvo įvesta tripakopė studijų sistema – ketverių metų bakalauro studijos, dvejų metų magistrantūra ir ketverių metų doktorantūra. Tai leido universitetams sėkmingai įveikti šalies ekonominio ir socialinio nuosmukio bei jaunimo „gariūnizacijos“ metus, kai studentų skaičius per penkerius metus buvo sumažėjęs nuo 67 tūkst. iki 51 tūkst. Kitaip sakant, buvome „įstoję“ į Europos valstybių su mažiausiu studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų draugiją.

Taigi, 1995-aisiais Lietuvos universitetai ir akademijos jau turėjo sukurtą studijų ir mokslo sistemą, apie kurią kitos Europos valstybės pradėjo mąstyti tik 1999 m. pasirašydamos taip vadinamą Bolonijos deklaraciją. Per kitus penkerius metus universitetuose ne tik atsistatė, bet ir išaugo jaunimo, norinčio įgyti universitetinį išsilavinimą, skaičius: 1999–2000 mokslo metais juose studijavo daugiau nei 82 tūkst. studentų. Dar po penkerių metų į Europos Sąjungą įstojome kaip viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių, kurios universitetuose ir akademijose studijavo daugiau nei 134 tūkst. studentų, o studentų skaičius tūkstančiui gyventojų viršijo penkiolikos senbuvių vidurkį.

Aukštojo mokslo įstatymas – posūkis valstybinio reguliavimo link

1992 m. rudenį po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą Seime turėjo kairieji – Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėlto šiam Seimui, į kurį buvo išrinkta nemaža dalis žinomų mokslo ir kultūros žmonių, o švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs prof. Bronislovas Genzelis, buvo priimtinos pamatinės Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. 1994 m. buvo įkurta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pirmieji du jos ministrai, Lietuvos mokslų akademijos nariai prof. Vladislavas Domarkas ir prof. Zigmas Zinkevičius (nuo 1996 m.), nepalaikė besiformuojančios mokslo valdininkijos „iniciatyvų“ riboti universitetų autonomiją.

Situacija pasikeitė, kai 1998 m. švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas poetas ir eseistas Kornelijus Platelis, neturintis darbo patirties mokslo ir studijų sistemoje. Ministerijos valdininkai, įvertinę penkerių metų „patirtį“ bandant „revizuoti“ Mokslo ir studijų įstatymą, „įsiūlo“ ministrui idėją rengti naują Aukštojo mokslo įstatymą. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudaro įstatymo projekto parengimo grupę, į kurią įtraukiami ir dviejų universitetų rektoriai – aš, tuometinis VDU rektorius, ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas.

ŠMM valdininkai šiuo įstatymu siekė įteisinti dvi pagrindines nuostatas. Pirmąją pavadinčiau „visa valdžia taryboms“. Jos esmė – apriboti universitetų autonomiją, perduodant senatų, kaip aukščiausių akademinės bendruomenės savivaldos institucijų, pagrindines funkcijas taryboms, kurių daugumą narių skirtų ministras. Tuomet pavyko įtikinti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką dr. Žibartą Jackūną, kad tai visiškas „akibrokštas“ ne tik pirmajam Mokslo ir studijų įstatymui, bet ir LR Konstitucijai. Matyt, ir pati frazė „visa valdžia taryboms“ dar „erzino“ tuometės konservatorių daugumos ausis. Galiausiai, taryboms buvo priskirtos ne valdymo, bet visuomeninės kontrolės ir globos funkcijos.

Antrąją nuostatą būtų galima pavadinti „paverskime technikumus aukštosiomis mokyklomis“. Jos esmė – dar nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą (apie 70 buvusių technikumų ir kitų aukštesniųjų mokyklų) „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. Pati idėja buvo priimtina su sąlyga, kad kolegijos koncentruosis regionuose, kur jaunimas galėtų įgyti profesinį išsilavinimą, o nedygs „kaip grybai po lietaus“ universitetiniuose miestuose. Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!). Kolegijose mokėsi daugiau nei 52 tūkst. arba vienas ketvirtadalis Lietuvos studentų, dauguma universitetiniuose miestuose. Dabar, minint įstojimo į ES 15-ąsias metines, kolegijose profesijos bakalauro siekia 30 proc. studentų, o regioninės kolegijos „sunyko“ – šiais metais į Vilniaus ir Kauno kolegijas priimta per 80 proc. pirmakursių.

Taigi, nors 2000 m. spalį priimtame Aukštojo mokslo įstatyme buvo išsaugota universitetų autonomija, jame buvo ženkliai sustiprintas aukštojo mokslo valstybinis reguliavimas. Įstatymas kas keletą metų ir toliau vis buvo „tobulinamas“, Švietimo ir mokslo ministerijai vis daugiau „uzurpuojant“ universitetų teisių.

Ministerija, vykdydama mokslo ir studijų sistemos valstybinį reguliavimą, privalėjo atsižvelgti bent į Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK), Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir kitų ekspertinių institucijų nuomonę bei pasiūlymus. Švietimo ir mokslo ministrai dr. Algirdas Monkevičius ir dr. Remigijus Motuzas, atstovavę socialliberalus ir socialdemokratus, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo biurokratijos „radikalų“ ir universitetų rektorių konferencijos skirtingų požiūrių į universitetų autonomiją bei senatų ir tarybų įgaliojimus. Rektorių konferenciją palaikė ir tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas, intelektualas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Kitais klausimais – savo lėšomis studijuojančiųjų pirmos pakopos dieninėse studijose atsisakymas, įvedant įmokų už studijas sistemą, aukštojo mokslo kokybės vertinimo sistemos plėtra kviečiant užsienio ekspertus – buvo abipusis universitetų ir ministerijos sutarimas.

Dar 2004 m. Europos universitetų asociacijos (EUA) ekspertai atliko Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų vertinimą. Tais pačiais metais LURK parengė ir įteikė ministerijai projektą, kuriuo buvo siekiama didinti studijų programų kokybę atsisakant jų dubliavimo ir siauros specializacijos. Švietimo ir mokslo ministre paskyrus socialdemokratų atstovę Romą Žakaitienę, kuri iki tol keletą metų kuravo kultūros sritį, šis projektas taip ir „nugulė“ ministerijos valdininkų stalčiuose. Nors naujoji ministrė priklausė socialdemokratų elitui, ministerija nesugebėjo deramai atlikti ir vienos iš svarbiausių jai paskirtų valstybinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti valstybės lėšas mokslo ir studijų sistemai.  Tuo metu valstybės skiriamos lėšos vienam studentui pagal perkamosios galios paritetą buvo beveik keturis kartus mažesnės nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkis. Todėl universitetai, iš valstybės gaudami apie 60 proc. jų veiklai būtinų lėšų, buvo privesti plėsti mokamas studijas. Vis dėlto, iki 2008-ųjų buvo bent jau išlaikyta dar 1991-ųjų vasarą priimta daugmaž pagal mokslinės kompetencijos lygį subalansuota dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimo sistema.

„Krepšelių reforma“: nuo universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio iki akcinės bendrovės

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią sugrįžo jau pradėję „modernėti“ konservatoriai, ŠMM vairą atidavę liberalui ministrui Gintarui Steponavičiui ir viceministrei dr. Nerijai Putinaitei. Abu tuoj pat „griebėsi reformuoti“ aukštąjį mokslą pagal savąją ideologiją, siekiant paversti universitetus verslo bendrovėmis. Jos esmė – universitetai ne mokslo ir kultūros židiniai, kuriuose kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir skleidžiamos naujos žinios ir idėjos, bet akcinės bendrovės, kurios teikia „paslaugas“ studentams ir verslui neoliberaliomis studijų ir mokslo rinkos sąlygomis. 2009 m. priimtame naujajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendinamos dvi pamatinės nuostatos. Pirmoji – jau minėta „visa valdžia taryboms“, kuri suvaržė universitetų autonomiją, ir atvėrė vartus neproporcingai verslo grupių įtakai. Antroji – universitetų finansavimas per krepšelius, kurie „keliauja“ paskui studentą. Tuo buvo pakirstos ne tik universitetinės bendruomenės vienybės šaknys, bet ir įteisinta „skaldyk ir valdyk“ moralė.

Pirmoji „krepšelių reformos“ grėsmę pajuto Lietuvos veterinarijos akademija, kuri jau po pirmųjų dviejų metų „prisiglaudė“ prie stipresniojo – Kauno medicinos universiteto. Taip gimė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kai matau gęstantį Klaipėdos universitetą, prisimenu, kad 1990–1991 m. palaikiau šio Lietuvai geopolitiškai svarbaus universiteto įkūrimo idėją: buvau laikinosios Klaipėdos universiteto įkūrimo tarybos narys, vėliau – ir Senato narys. Vien per pastaruosius penkerius metus priėmimas į universiteto bakalauro studijas smuko tris kartus – jame nori studijuoti vos 2 proc. pirmakursių, jūrinės studijų programos nesurenka studentų. Po šių metų priėmimo turėtų baigtis jau keletą metų besitęsianti ir Šiaulių universiteto „agonija“. Kažin, ar išgyvens Lietuvos sporto ir Mykolo Riomerio universitetai, kurių „gyvybę“ palaiko tik mokantys už studijas studentai. Iki „krepšelių reformos“ šiuose universitetuose ir akademijoje studijavo apie trečdalis Lietuvos studentų.

„Krepšelių reformos“ dešimtmetį vainikavo Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų įsijungimas į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors tai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pradėtos „optimizavimo“ reformos vienintelis rezultatas, bet jo ištakos glūdi „krepšelių reformoje“. Kaip ir Kauno technologijos universiteto, kuris anksčiau prilygo Vilniaus universitetui, daugiau kaip dvigubas „susitraukimas“. Ar buvo galima laukti kitų rezultatų, kai tuometės Švietimo ir mokslo ministrės „profesionalės“ Jurgitos Petrauskienės retorika – „iššūkiai“, „pokyčiai“, „proveržiai“ – labiau priminė sovietmečio vadų kalbas.

 „Krepšelių reforma“ „sutraukė“ studentų potencialą ir valstybės skiriamas lėšas į sostinę. Jei iki jos pusė valstybės finansuojamų vietų buvo skiriama Vilniaus, o kita pusė – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, tai po šių metų priėmimo jau du trečdaliai abiturientų apsistos sostinėje. Tai reiškia, kad ir toliau nyks regionai, augs socialinė atskirtis, nors pagal šį rodiklį ir taip jau esame Europos Sąjungos valstybių „dugne“. Suprantamas didesnės dalies gyventojų noras gyventi Vilniuje – ten aukštesnis gyvenimo lygis, vidutiniai atlyginimai pusantro karto didesni nei daugumoje kitų savivaldybių, geresnės karjeros, ypač viešajame sektoriuje, perspektyvos. Trauka jau yra, o jei ji dar ir paskatinama – regionai traukiasi. Jei toks ir buvo „krepšelių reformos“ tikslas – gerovė vienam miestui, kuriame sukuriama 40 proc. bendrojo vidaus produkto, ar vienam universitetui, kuris surenka 40 proc. krepšelių – jis pavyko su kaupu. Kaip sakoma, „kas galėtų tai paneigti“, jei nei buvusi, nei esanti Vyriausybė „nepastebėjo“ šių tendencijų.

Šių metų priėmimas dar kartą patvirtino tai, kad beliko tik penki pilnaverčiai – du Vilniuje ir trys Kaune – universitetai, kurie ne tik „surenka“ beveik 90 proc. valstybės finansuojamų pirmakursių, bet ir tarptautiniuose reitinguose patenka į pirmąjį tūkstantuką arba tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų.

Ir vėl „kryžkelėje“

Ateities istorikai vertins šį dešimtmetį ne tik kaip Lietuvos „išsivaikščiojimo“, bet ir universitetų „tuštėjimo“ metą – 2018–2019 mokslo metais universitetuose ir akademijose beliko 77 tūkst. studentų, o ateinančiais metais jų bus dar mažiau. Tai šiek tiek daugiau nei pusė to, ką turėjome iki „krepšelių reformos“. Kitaip tariant „sugrįžome“ į 1998-uosius. Kuri kita Europos Sąjungos valstybė gali „pasigirti“ tokiu pasiekimu? Ar Lietuva, į kurios universitetus pasirengę įstoti vos trečdalis tų metų laidos abiturientų, bus pajėgi tapti gerovės valstybe?

 Juolab, kad Damoklo kardas, kaip „kabėjo“, taip ir „tebekaba“ virš mokytojų rengimo sistemos. Nors iš aukštų tribūnų girdime, kad per penkerius metus bus atstatytas mokytojo profesijos prestižas ir į mokyklas plūstels naujos kartos mokytojai, kelių metų priėmimo rezultatai byloja ką kita. Tik Vytauto Didžiojo universitetui, vieninteliam iš trijų mokytojų rengimo centrų, šiemet pavyko surinkti gausesnį būrelį norinčiųjų tapti dalykų mokytojais: biologais, fizikais, geografais, istorikais, lituanistais ar matematikais. Atrodo, kad tik darželiai ir pradinės mokyklos sulauks pedagogų.

Be to, tik esminis „tiksliukų“, dabar moderniai vadinamų STEAM, lūžis bendrojo lavinimo mokyklose, paliks viltį, kad valstybės su aukštos pridėtinės vertės verslu ir paslaugomis, inovacijomis, ketvirtąja pramonės revoliucija ar fintechais vizija dar gali tapti tikrove. Jau dabar trūksta abiturientų, kurie tenkintų bent minimalius konkursinio balo reikalavimus valstybės finansuojamoms studijoms inžinerijos ir technologijų, tarp jų ir informacinių,  kryptyse.

Galbūt šioje „kryžkelėje“ teisinga kryptimi pasuks „labiau patyręs“ dr. A. Monkevičius, į Švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdę sugrįžęs iš Mykolo Riomerio universiteto rektoriaus pozicijos? Juolab, kad viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą, pakviestas žinomas mokslininkas prof. Voldemaras Razumas, dešimtmetį vadovavęs Lietuvos mokslų akademijai, o Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku tebėra akademikas Eugenijus Jovaiša. Tiesa, laiko iki kitų Seimo rinkimų liko nedaug…

Ar kartojasi istorija?

Panašų kelią nuo visiškos autonomijos iki jos suvaržymų jau esame nuėję tarpukario Lietuvos metais. Iki 1939 m. gruodžio vidurio turėjome vienintelį universitetą – 1922 m. vasario 16 d. atidarytą Lietuvos universitetą, kuris 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Kitoms to meto aukštosioms mokykloms – Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijoms, Pedagoginiam institutui – nebuvo suteiktas universitetinis statusas. 1939 m. gruodžio 13 d. Seimo priimtas jau minėtas Universitetų įstatymas buvo skirtas lietuviško Vilniaus universiteto atkūrimui perkeliant į jį Vytauto Didžiojo universiteto fakultetus bei jo statuso įteisinimui. Todėl valstybės politikų ir valdininkų „kišimosi“ tendencijas galime įvertinti peržvelgę trijų universiteto statutų evoliuciją.

Pirmasis statutas, priimtas 1922 m. kovo 24-ąją po ilgų ir karštų diskusijų Steigiamajame Seime, suteikė universitetui ir net jo fakultetams visišką autonomiją. Fakulteto taryba, kurią sudarė visi profesoriai, docentai bei lektorių ir asistentų atstovai, iš profesorių tarpo rinko dekaną ir sekretorių, turėjo sprendžiamąsias teises studijų ir mokslo organizavimo, akademinio ir kito personalo parinkimo klausimais. Jos sprendimai buvo tik „per rektorių pranešami Švietimo ministerijos žiniai“. Universiteto taryba, susidedanti iš fakultetų tarybų narių ir garbės profesorių, buvo „vyriausias universiteto organas“, kuris „autonomiškai tvarko universiteto vidaus gyvenimą“ bei iš profesorių tarpo renka rektorių, prorektorių ir sekretorių, kurie kartu su fakultetų dekanais sudaro „universiteto vykdomąjį organą“. Paminėtina ir tai, kad pirmasis statutas turėjo tik 56 paragrafus. Vos po aštuonerių metų, 1930 m. birželio 7-ąją (tuo metu Seimas buvo paleistas), Vyriausybė išleido Lietuvos universiteto vardo įstatymą ir tą pačią dieną paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto statutą. Šiame statute buvo gerokai apkarpytos fakulteto tarybos teisės akademinio personalo parinkime – ji tik kviečia ar konkurso būdu renka profesorius ir docentus, tačiau juos skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas. Universiteto tarybos išrinktąjį rektorių ir prorektorių taip pat „skiria Respublikos prezidentas“. Statutas išsiplėtė iki 103 paragrafų, vis daugiau reguliuojančių universiteto veiklą.

Trečiasis statutas, kurį Seimas paskelbė 1937 m. gruodžio 17 d., dar labiau „apkarpė“ universiteto autonomiją, vis smulkiau ir preciziškiau nustatydamas jo sandaros ir veiklos principus. Paragrafų skaičius išaugo iki 125. Ypač buvo „sureikšmintos“ švietimo ministro galios – jis sprendžia teikti ar neteikti Respublikos prezidentui tvirtinti universiteto tarybos išrinktus rektorių ir prorektorių, net gali pasiūlyti savo kandidatą, tvirtinti ar netvirtinti fakultetų tarybų išrinktus dekanus, gali „įpiršti“ savo kandidatus į profesoriaus, docento ar net jaunesniojo personalo narius.

Taigi, pirmajame statute nebuvo jokio „įsikišimo iš šalies“ į universiteto valdymą, jo personalo, net aukščiausio lygio, parinkimą. Tuo tarpu vėlesniuose dokumentuose politikai – prezidentas ir švietimo ministras – įgijo teisę lemti akademinio personalo parinkimą. O tai autonomijos ir akademinės laisvės suvaržymas. Universitetų bendruomenės gali džiaugtis, kad dabartinėje Lietuvoje per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, politikai ir valdininkai dar neįgijo įstatymų suteiktų galių daryti įtaką akademinei laisvei ir profesinei karjerai. Bet kažin ar dabartinė karta sulauks, kad akademinę karjerą valstybė vertintų taip, kaip tarpukary – profesorių atlyginimai rangų lentelėje buvo tarp kariuomenės pulkininkų ir generolų.

Ar kartojasi istorija? Istorija nesikartoja, bet jos žinojimas padeda atskleisti pasikartojančias tendencijas, kartais net dėsningumus. Maždaug per dešimtmetį valstybėje įsigali „biurokratijos kultūra“ – susiformuoja valdininkų elitas, persipina politikų, partijų, verslo ar net mokslo grupių interesai, išsikeroja nepotizmo „voratinklis“, didėja valdžios alkis. Universitetai, kurie turi ne tik intelektualinį potencialą, bet ir patrauklią infrastruktūrą ir „geistiną“ geografinę lokaciją, pirmieji, kaip ir švietimo ar sveikatos apsaugos sritys, tampa reformų „audrų“ aukomis. Matyt, tik stipri pilietinė visuomenė, kurios branduolį sudarys aktyvios mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bendruomenės, gali tapti atsvara „biurokratijos kultūrai“, kuri beveik po kiekvienų Seimo rinkimų pražysta vis naujomis spalvomis.

Informacijos šaltinis

VDU mokslininkai vysto DI technologijų sprendimus lietuvių kalbai

2018-aisiais Lietuva tapo viena pirmųjų ES narių, kuri ėmėsi oficialiai skatinti ir vystyti dirbtinio intelekto (DI) technologijas – parengė nacionalinę DI strategiją. Tačiau be lietuvių kalbos supratimo šių inovacijų negalėsime panaudoti svarbiausiose srityse – todėl valstybės užsakymu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai ėmėsi kurti ir modernizuoti kalbos technologijomis paremtus sprendimus. Naujovės – ne tik pažangios, atveriančios naujas galimybes verslui, valstybei, mokslui ir visuomenei, bet ir atviros tolesniam tobulinimui.

Automatinis sakytinės kalbos pavertimas į tekstą (transkripcija), santraukų formavimas, įžeidžios kalbos atpažinimas naujienų portalų komentaruose ir socialiniuose tinkluose – tai tik keletas iš dirbtinio intelekto (DI) sprendimų, kuriuos įgyvendina VDU tyrėjai, bendradarbiaujantys tarpdisciplininiame lietuvių kalbos technologijų projekte „Semantika2“.

Kaip ir analogiški sprendimai, sukurti Stanfordo ar kituose prestižiniuose pasaulio universitetuose, projekte kuriamos ir tobulinamos paslaugos bus atviros prieigos – kitaip tariant, visi norintys galės nemokamai ir laisvai prieiti prie mokslininkų sukurtų technologijų kodo, jį tobulinti ir keisti. Pasak projekto vadovo, VDU Informatikos fakulteto Intelektinių sistemų laboratorijos vadovo doc. dr. Dariaus Amilevičiaus, inovacijomis patenkinami svarbūs valstybės poreikiai.

„Pirma, projekte IT sprendimus realizuoja ekspertai, turintys aukštas tarpdisciplinines kompetencijas – čia bendradarbiauja informacinių technologijų, lingvistikos, teisės, medicinos, kompiuterinės lingvistikos ir kitų sričių specialistai. Antra, kadangi tai yra atvirojo kodo IT sprendimai, viešasis sektorius juos galės panaudoti kituose valstybiniuose projektuose, vengiant Lietuvos ir ES biudžeto švaistymo, o privačiame sektoriuje kūrėjai galės sparčiau ir pigiau vystyti produktus ir paslaugas, susijusias su komerciškai nepatrauklia lietuvių kalba“, – paaiškina kompiuterinės lingvistikos ekspertas.

Atviri kodai mokslui, verslui ir viešajam sektoriui

Tarp naujų elektroninių viešųjų paslaugų, kurias vysto „Semantika2“ tyrėjai – lietuvių kalbos fonogramų (garso įrašų) automatinis pavertimas į tekstą. Savaime suprantama, ši inovacija yra itin patogi norintiems sutaupyti laiko, pasitelkti technologijas užuot rašant tekstus patiems. Inovacija ypač pasitarnaus teisininkams, valstybės tarnautojams, medikams, kadangi pagal valstybės poreikius šis įrankis rengiamas dirbti ne tik su bendrine, bet ir su teisine, medicinine lietuvių kalba.

Analogiškai praktiškos ir automatinės dokumentų santraukos – ypač tiems, kuriems tenka peržiūrėti daug tekstų per trumpą laikotarpį. D. Amilevičiaus teigimu, duomenimis ir žiniomis grįstoje visuomenėje, kai informacijos kiekis gausėja eksponentiškai, svarbu turėti įrankius, kurie leistų efektyviausiai ją analizuoti, ypač ruošiantis svarbiems susitikimams ar priimant sprendimus.

Tyrėjai taip pat sukūrė įrankį, kuris gali automatiškai atpažinti ir pažymėti galimai įžeidžią arba neapykantos kalbą – pavyzdžiui, lietuviškuose naujienų portaluose arba socialiniuose tinkluose. VDU teisininkų atliktas tyrimas parodė, jog visame pasaulyje tokios kalbos identifikavimas yra sudėtinga problema, galinti sukelti cenzūros pavojų ar žodžio laisvės pažeidimus – dėl šios priežasties, galutinį sprendimą dėl automatiškai atrinktų komentarų tinkamumo turės priimti žmogus.

„Šio IT sprendimo panaudojimai yra daugialypiai – galima ne tik automatiškai identifikuoti vartotojų nuomones ar komentarus, kuriuose yra neapykantos apraiškos, bet ir automatiškai analizuoti duomenų sankaupas, jas rengiant mašininiam mokymui, kuriant DI technologijų sistemas. Iš šių sankaupų laiku nepašalinus neapykantos apraiškų, kyla grėsmė, kad mašina perims diskriminacinę elgseną – todėl duomenis būtina valyti, o tam būtini automatizuoti įrankiai, tokie kaip „Semantika2“ kuriamas sprendimas“, – įspėja doc. dr. D. Amilevičius.

Itin naudingais ištekliais taps taip vadinami „auksiniai standartai“ – tyrėjų sukurti principai, kaip kokybiškai taikyti mašininio (automatinio) mokymo technologijas lietuviško teksto morfologijos ir sintaksės analizėje. Projekto metu buvo ženkliai papildyti morfologijos ir sintaksės tekstynai – būtent jų dėka sukurti ir patobulinti DI sprendimai leido pasiekti itin aukštos kokybės rezultatus. Šie tekstynai po projekto pristatymo visuomenei bus viešai prieinami atviros prieigos saugyklose „Clarin-LT“ ir „GitHub“.

„Sudėtingiausias barjeras, kurį turi įveikti lietuvių kalbą suprantančio DI technologijų kūrėjai – sintaksė. Kaip teigia kalbos filosofai, kalbą supranta tik tas, kuris supranta sakinį. Šio barjero įveikimas leidžia atlikti kokybinį šuolį tikros semantinės analizės link. Anglų kalboje šia linkme jau ženkliai pasistūmėta. Nereikia pamiršti, kad lietuvių kalba ne tik komerciškai nepatraukli, bet jos sintaksė tokia sudėtinga, kad tampa tikru galvasopiu pakankamo lingvistinio išsilavinimo neturinčiam programinės įrangos kūrėjui“, – pažymi doc. dr. D. Amilevičius.

Tarp kitų projekto metu modernizuojamų IT sprendimų – ir automatinis lietuvių kalbos rašybos klaidų taisymas. Tenkinant valstybės iškeltą tikslą, šiuo sprendimu skatinamas atvirojo kodo biuro programinės įrangos naudojimas: klaidos tikrinamos „LibreOffice“ ir „OpenOffice“ programose. Rašybos klaidų tikrintuvus vartotojai gali nemokamai parsisiųsti „Windows“, „Linux“ arba „Apple“ operacinėms sistemoms. Pastarosiose dviejose sistemose klaidos bus tikrinamos ne tik minėtose, bet ir kitose teksto apdorojimo programose – „Windows“ yra išimtis, nes „Microsoft“ produktai naudoja nuosavą, uždarą kalbos palaikymo variklį.

Vienas iš pažangiausių debesijos architektūros sprendimų viešajame sektoriuje

Pasak D. Amilevičiaus, Lietuvos vyriausybė šiandien skatina kalbos technologijomis grįstų paslaugų vystymą ir diegimą valstybiniame sektoriuje. Tačiau iššūkių dar netrūksta – ypač kalbant apie dirbtinio intelekto gebėjimą susitvarkyti su žmogaus kalba. Ši sritis DI dar yra keblesnė, nei gebėjimas pažinti objektus nuotraukose.

„Lietuvoje kuriamos ir vystomos DI technologijos daro daug puikių dalykų, bet visi pamiršta, kad be lietuvių kalbos supratimo jų negalėsime panaudoti tose srityse, kur iš jų laukiama didžiausia nauda – efektyvi didelių duomenų (kurių didžioji dalis – tekstai) analizė ir automatinis prognozių arba rekomendacijų formavimas“, – apibendrina projekto „Semantika2“ vadovas.

Projektas „Semantika2“ yra priemonės „Lietuvių kalba informacinėse technologijose“ dalis. Šią priemonę parengė Skaitmeninės darbotvarkės taryba prie LR Susisiekimo ministerijos – elektroniniams su kalbos technologijomis susijusiems valstybės poreikiams tenkinti. Projektą vykdo jungtinės tarpdisciplininės mokslininkų pajėgos – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų, Informatikos ir Teisės fakultetų mokslininkai. Vienas iš sprendimų įgyvendinamas kartu su tyrėjais iš Kauno technologijos universiteto.

Tarp pagrindinių užduočių, kurias valstybė patikėjo VDU – ne tik minėtų pažangių atvirojo kodo IT sprendimų kūrimas, bet ir valstybinės kalbos technologijų informacinės sistemos (LKSSAIS) modernizavimas bei naujų elektroninių viešųjų kalbos technologijų debesijos paslaugų kūrimas. Prognozuojama, jog 2020 m. rudenį veikti pradėsianti modernizuota LKSSAIS bus vienas iš pažangiausių debesijos architektūros sprendimų viešajame sektoriuje.

Tarpdisciplininio lietuvių kalbos technologijų projekto „Semantika2“ tarpinių rezultatų pristatymas vyks rugsėjo 27 d., penktadienį, 10 val., VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23-103). Renginys skirtas mokslo, verslo, viešojo sektoriaus auditorijai ir visuomenei.

Jo metu bus pristatyti tarpdisciplininio lietuvių kalbos technologijų projekto „Semantika2“ (Nr. 02.3.1-CPVA-V-527-01-0002) tarpiniai rezultatai: sukurti ir kuriami kalbos ištekliai, prototipai, jų galima nauda mokslui, verslui, viešajam sektoriui ir eiliniam vartotojui. Po renginio vartotojams bus pateiktos atviros prieigos saugyklose „GitHub“ ir „Clarin LT“.

Daugiau informacijos

Informacijos šaltinis

 

VDU šuolis pasauliniame QS absolventų įsidarbinamumo reitinge

Šiandien paskelbtame naujausiame pasauliniame QS absolventų įsidarbinamumo reitinge („QS Graduate Employability Rankings 2020“) tarp 301–500 geriausiųjų vėl pateko Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Aukštoji mokykla šiemet parodė itin gerus rezultatus, konkurencingus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje – po studijų sėkmingai įsidarbina net 94,3 proc. baigusiųjų VDU.

Šiemet į reitingą iš viso pateko keturi Lietuvos universitetai. Reitingas parodo, kaip geriausias aukštąsias mokyklas vertina darbdaviai ir kokias galimybes turi vienos ar kitos institucijos absolventas.

Vytauto Didžiojo universitetas šiemet pagerino rezultatus kategorijoje, vertinančioje duomenis apie absolventų įsidarbinamumą (angl. Graduate Employment Rate) – čia jis surinko net 85,6 taškus iš 100, pagerindamas praėjusių metų rodiklį (66,6). Kategorijoje universitetai vertinami pagal absolventų, susiradusių darbą per 1 metus po studijų baigimo, skaičių. Absolventų apklausa parodė, jog sėkmingai įsidarbina 94,3 proc. baigusiųjų VDU.

Pasak VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio, šie rezultatai patvirtina, jog universitetas eina teisinga kryptimi, suteikdamas galimybę studijuojantiems įgyti visapusišką išsilavinimą. Šiais metais VDU tapo plačiausios aprėpties aukštąja mokykla Lietuvoje – po integracijos su Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetais.

„Itin konkurencingame šiandienos pasaulyje platus išsilavinimas turi ypatingą vertę – jį turintys absolventai yra pranašesni darbo rinkoje ir geba greičiau prisitaikyti prie pokyčių. Džiaugiamės, jog tą patvirtina ir mūsų universiteto gerėjantys rezultatai šiame reitinge“, – reitingo rezultatus komentavo rektorius.

Šias tendencijas atspindi ir tarptautinių tyrimų rezultatai. Antai Europos profesinio mokymo plėtros centro tyrimas parodė, jog iki 2030-ųjų didžiausią pranašumą turės persiorientuoti gebantys specialistai – taigi, tie, kurie rinksis platesnes, daugiau sričių apimančias studijas. Ekspertų duomenys ragina nesikoncentruoti į vieną siaurą sritį.

D. Britanijos įmonė „Quacquarelli Symonds“ (QS) šiame kasmetiniame universitetų reitinge išmatuoja ne tik absolventų įsidarbinimo rodiklius, tačiau ir karjerų trajektorijas – išanalizuojama daugiau nei 30 tūkst. kūrybiškiausių, novatoriškiausių, turtingiausių, versliausių ir labdaringiausių asmenybių, siekiant nustatyti, kurie universitetai išaugina pasaulį keičiančius žmones.

Iš viso šiemet buvo įvertintos 758 aukštojo mokslo institucijos, apklausta beveik 45 tūkst. darbdavių, surinkti duomenys apie daugiau nei 29 tūkst. veikliausių asmenybių ir atsižvelgta į daugiau nei 150 tūkst. darbdavių ryšius su absolventais.

QS absolventų įsidarbinamumo reitingą sudaro penkios kategorijos: darbdavių reputacija (darbdavių apklausa, kur jų prašoma įvardyti kompetentingiausius absolventus ruošiančias institucijas), absolventų rezultatai (veikliausių, pasaulį keičiančių asmenybių sąrašas), universitetų bendradarbiavimas su darbdaviais (sėkmingi ryšiai vykdant tyrimus su pasaulinėmis kompanijomis), darbdavių ir studentų ryšiai (darbdavių dalyvavimas studentų bendruomenėje, praktikos ir tyrimų galimybės) bei absolventų įsidarbinimo rodiklis (absolventų, įsidarbinusių per 12 mėn. nuo studijų baigimo, skaičius).

Informacijos šaltinis

Kultiniame popkultūros renginyje „Comic Con Baltics“ – VDU pranešėjai

Rugsėjo 21-22 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (Laisvės pr. 5, Vilnius) jau trečią kartą bus surengtas kultinis populiariosios kultūros renginys „Comic Con Baltics“. Čia diskusijose dalyvaus, pranešimus skaitys ir Vytauto Didžiojo universiteto atstovai.

Šiemet „Comic Con Baltics“ pakvies į gausybę diskusijų su aktoriais ir kitais svečiais, filmų peržiūras, pažintis su kompiuteriniais žaidimais, komiksais, „Cosplay“ konkursą, lietuviško kino pristatymus ir daug kitų renginių.

Rugsėjo 21 d., šeštadienį, 12 val., DELFI salėje vyks diskusija „Dirbtinis intelektas: ar „Westworld“ scenarijus įmanomas realybėje?“, kurioje dalyvaus dr. Viktoras Bachmetjevas (VDU Filosofijos katedra), prof. Tomas Krilavičius (VDU Informatikos fakultetas) ir prof. Indrė Žliobaitė (Helsinkio universitetas). Moderatorius – kompiuterinių žaidimų dizaineris Vainius Volungevičius.

Po šios diskusijos, 14 val., DELFI salėje pranešimą „Serialai: užšaldyta mūsų kasdienybė“ skaitys VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas, žurnalistas, rašytojas, TV laidų autorius Rytis Zemkauskas.

Universiteto atstovai dalyvaus ir renginiuose, kurie vyks AVAKA salėje – čia lietuviškus filmus pristatys audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.

Rugsėjo 21 d., 12 val., šioje salėje pranešimą „Artimųjų Rytų kultūrų vaizdavimas JAV filmų industrijoje“ pristatys VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas Egdūnas Račius.

Tą pačią dieną 14 val. AVAKA salėje VDU Sociologijos katedros profesorius, sociologas, kultūros kritikas ir rašytojas Artūras Tereškinas skaitys pranešimą „Nesėkmės menas popkultūroje“.

Paskutinis universiteto renginys rugsėjo 21-ąją – pranešimas „Manga ir Anime – japoniškos kultūros fenomenas“, kurį 16 val. AVAKA salėje surengs VDU lektorė, japonų kalbos, popkultūros, lyčių ir seksualumo kursų dėstytoja Kristina Barancovaitė-Skindaravičienė.

Rugsėjo 22 d., sekmadienį, 11 val., AVAKA salėje VDU Šiuolaikinių menų katedros profesorius, kompozitorius Titas Petrikis ves diskusiją „Muzikos ir garso estetika lietuviškame kine“. Pokalbyje dalyvaus kompozitorius, prodiuseris Domas Strupinskas ir atlikėja Jurga Šeduikytė.

„Comic Con Baltics 2019“ programa

Informacijos šaltinis

ERASMUS + programos projekto „Skaitmeninio raštingumo sistema Ukrainos mokytojams ir piliečiams/ dComFra“ mokymai Bucharešto Politechnikos universitete

Tęsiant dComFra projekto veiklas šių metų rugsėjo 9 – 12 dienomis Bucharešte surengti sekantys mokymai partneriams iš Ukrainos. Mokymuose dalyvavo per 23 dalyvius iš 7 Ukrainos universitetų ir Ukrainos IT profesionalų asociacijos. Mokymus organizavo Bucharešto Politechnikos universiteto CAMIS (Kompetencijų centras mokslinių tyrimų, plėtros ir inovacijų srityje) centre.

Mokymuose įžanginį žodį tarė CAMIS centro direktorius prof. Catalin Georghe Amza ir šio centro profesorė prof. Teodora Chiceoreanu. Apie virtualaus švietimo ir skaitmeninio intelekto plėtrą pranešimą skaitė universiteto Socialinių mokslų ir mokytojų ugdymo katedros daktarė Loredana Manasia. Mintimis apie „Moodle“, kaip e-Mokymosi platformą universitetuose (struktūra, funkcionalumas ir vaidmuo) pasidalino Elena Dochie ir Cosmin Herman.

Apie ateities klases pasitelkiančias sertifikuotą Google e-mokymosi platformą kalbėjo Google atstovas Rumunijoje Stefan-Adrian Apateanu. Apie skaitmeninių išteklių kūrimą su LIVRESQ pristatė PhD Gabriel Lazar ( direktorius R&D ASCENDIA). Mintimis apie duomenų saugumo problemas šiuolaikiniame debesų amžiuje dalijosi PhD Christian Nasulea. Skaitmeninių kompetencijų sistemą Rumunijoje pristatė EURYDICE atstovė PhD Veronica Chirea.

Apie ECDL – didžiausią pasaulyje skaitmeninių įgūdžių IT sertifikavimo standartą pasisakė Irinuca Vaduva, generalinė direktorė ECDL Rumunija. Taip pat vyko webinaras su ponia Annika Östergren Pofantis, Europos Komisijos skaitmeninių įgūdžių ir užimtumo politikos pareigūne iš Ryšių tinklų, turinio ir technologijos generalinio direktorato . Webinaro tema tarptautinis Code Week renginys.

Diskusija apie naujas mokymo programas ir metodus informatikoje vyko kartu su Automatikos ir Kompiuterių mokslo fakulteto prodekanu PhD Alin Moldoveanu. Vyko įdomios pažintinės ekskursijos universiteto virtualios ir įterptinės realybės, robotikos, avia-inžinerijos, 3D spausdinimo laboratorijose.

Mokymuose taip dalyvavo IT Instituto iš Kauno atstovė, atsakinga už mokymų kokybės stebėseną.

ERASMUS + programos projekto „Skaitmeninio raštingumo sistema Ukrainos mokytojams ir piliečiams/ dComFra“ mokymai Karintijos Taikomųjų mokslų universitete Austrijoje

Tęsiant dComFra projekto veiklas šių metų liepos 8 – 12 dienomis Villach surengti sekantys mokymai partneriams iš Ukrainos. Mokymuose dalyvavo per 30 dalyvių iš 7 Ukrainos universitetų ir Ukrainos IT profesionalų asociacijos bei Ukrainos Švietimo ir Mokslo minsterijos. Mokymus organizavo Karintijos Taikomųjų mokslų universitetas Villache.

Mokymuose įžanginį žodį tarė bei Karintijos universitetą pristatė Informatikos fakulteto prof. Andres Pester. Išsamų pranešimą apie skaitmeninio raštingumo įgūdžių apžvalgą skaitmeninių technologijų eroje atliko tas pats prof. Andres Pester. Mintimis apie skaitmeninę žiniasklaidą – pedagogines + didaktines koncepcijas ir jų įgyvendinimą Austrijos švietimo sistemoje dalijosi profesorius Edmund Huditz. PhD A. Hammermüller pasisakė tema „Piliečių ir pedagogų skaitmeninės kompetencijos sąrangos Europos geroji patirtis (Austrija)“. Prof. M. Hoffland pristatė Karintijos Taikomųjų mokslų universiteto Didaktikos centrą, kurio vienas iš pagrindinių tikslų – skaitmeninio mokymosi palaikymas. Įdomia patirtimi pasidalino prof. H.Kotschnig apie pabėgėlių integravimą savo pranešime „Atvirosios klasės pabėgėliams“.

Vizituojantis profesorius iš Vokietijos Hartmut Seichter perskaitė pranešimą apie profesinio mokymo galimybes ir iššūkius pasitelkiant žiniasklaidą. Diskusija apie naujas mokymo programas ir metodus informatikoje vyko kartu su universiteto profesoriumi C. Madritsch. Mokymų metu buvo aplankytos Smart Labs Karintijos Taikomųjų mokslų universitete bei Lake Side Klagenfurto mokslo parke, kurioje vykdoma tarpdisciplininė MINT programa moksleiviams.

Mokymuose taip dalyvavo IT Instituto iš Kauno atstovė, atsakinga už mokymų kokybės stebėseną.

1:0 žmonių naudai: dirbtinis intelektas turi esminį trūkumą

Kai kino sales šturmuoja naujas populiarus filmas apie (dažniausiai) visa griaunantį dirbtinį intelektą (DI), kažkur tarp eilių sėdintį galima išvysti ir Tomą Krilavičių. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto profesorius veikiausiai ironiškai šypsosi, nes puikiai išmano šią sritį ir žino, kur tiesa, o kur spalvingi scenaristų pramanai. „Turbūt nesukursi įdomaus ir įtraukiančio filmo apie tai, kad dirbtinis intelektas nuo šiol analizuoja nuotraukas ar kad atsiranda autonominiai automobiliai“, – nusijuokia jis.

Artėjant populiariosios kultūros renginiui „Comic Con Baltics 2019“, kuriame profesorius kartu su kolegomis ir diskutuos apie naujausių filmų ir serialų scenarijų tikroviškumą, jis sutinka pasidalinti mintimis, kodėl šioje temoje svarbios emocijos, kodėl jis nemėgstantis sąvokos „dirbtinis intelektas“ ir nebijantis, kad mašinos pakeis jo profesiją.

Įžvelgė perspektyvą

Daugeliui dirbtinis intelektas asocijuojasi su filmų brukamais protingais, tačiau pavojingais robotais-mašinomis, keliančiais grėsmę žmonių egzistencijai, tačiau oficiali sąvoka gana greitai nuleidžia ant žemės. DI – tai kompiuterių mokslo šaka, orientuota į mašinų, galinčių imituoti rutininį, kūrybiškumo nereikalaujantį elgesį, kūrimą. Dirbtinio intelekto sistemos gali atlikti užduotis, kurioms reikalingas žmonių protas, tokias kaip vaizdų suvokimas, balso atpažinimas, sprendimų priėmimas ir kalbų vertimas.

„Čia galbūt mano asmeninė problema, bet man nepatinka pavadinimas – aš ten kol kas nematau intelekto, kuris siejamas su žmonių savybėmis. Šiek tiek tikslesnis terminas būtų „mašininis mokymas“, šiuo metu populiarus „gilusis mokymas“. Mes galime parengti veikti tam tikrus sprendimus, naudodami duomenis ir tam tikrus algoritmus“, – aiškina T. Krilavičius, šiai temai paskyręs savo karjerą. Profesorius yra ne tik VDU Informatikos fakulteto Taikomosios informatikos katedros vedėjas, bet ir Baltijos pažangių technologijų instituto vyriausiasis mokslininkas, NATO Mokslo ir technologijų organizacijos (angl. STO – Science and Technology Organization) darbo grupės, dirbančios su dirbtiniu intelektu, narys.

Paklaustas, kas lėmė tokią profesinę specializaciją, profesorius pripažįsta seniau užsiėmęs teorine informatika, tačiau jį sudomino platus DI pritaikymas ir aktualumas ateityje.

„Kai pradėjau domėtis šia sritimi, ji nebuvo tokia populiari. Aišku, tyrimų buvo atliekama visur, bet anuomet viskas vyko tik moksliniame lygmenyje, Lietuvos verslui tai dar buvo neįdomu. Buvau įsitikinęs, kad ledai turėtų pajudėti, ypač tada, kai darbo jėga pabrangs ir Lietuvoje. Dabar matyti, kad tai pasidarė svarbu visur“, – sako pašnekovas.

Kaip bus panaudotas plaktukas

Žmonės nuo dirbtinio intelekto bus atsilikę tarsi šimpanzės nuo žmonių; dirbtinis intelektas yra didžiausia grėsmė žmonijai; dirbtinis intelektas netolimoje ateityje gali imti kelti rimtą pavojų, nes eilinis robotas paprasčiausiai gali susikurti patobulinimus pats sau ir taip tapti už mus visus protingesnis – šių teiginių autorystė priklauso ne fantastinės literatūros kūrėjams, o tokiems garsiems asmenims, kaip verslo magnatas ir išradėjas Elonas Muskas ar žymusis fizikas Stephenas Hawkingas.

T. Krilavičius į tokias prognozes žvelgia ramiai ir, kaip pats sako, racionaliai.

„Kai dalis žmonių kalba, kad dirbtinis intelektas padarys kažką bloga žmonijai, aš į tai žiūriu skeptiškai. DI matau kaip dar vieną įrankį ir nematau, kaip jis gali konkuruoti su žmonėmis. Aišku, kaip ir visus įrankius, jį galima panaudoti dvejopai. Ir su plaktuku gali ir vinį įkalti, ir kažką užgauti. Čia yra žmonių pasirinkimas“, – pabrėžia jis.

Žinoma, pašnekovas neneigia galimų DI rizikų, tačiau jas kol kas užtikrintai nusveria atsivėrusios galimybės.

„Taip, IT sistemos šiuo metu tampa vis sudėtingesnės, ir mes vis labiau jomis pasitikime. Šioje vietoje yra rizikų, nes, sistemoms sugriuvus, sugedus, niekas nepasakys, kodėl jos neveikia. Ta pati bėda yra ir su DI sprendimais, jei žmonės per daug pasitikės jais ir manys, kad jie visada viską daro teisingai“, – aiškina profesorius ir akcentuoja, kad, DI pritaikius tinkamai, jis tampa labai geru įrankiu.

Ar robotai gali turėti emocijas?

Sensacija tapusiame populiariame HBO seriale „Vakarų pasaulis“ (angl. „Westworld“) mąstantys robotai ne tik parodė intelektualių mašinų galimybes, bet ir netiesiogiai vertė mąstyti apie šių jausmus. Būtent emocijos, VDU Informatikos fakulteto profesoriaus teigimu, ir yra esminis mūsų skirtumas nuo mašinų, kuris nebūtinai yra neigiamas.

„Šiandien nemanau, kad DI sprendimai gali turėti kažkokias emocijas ar supratimą. Tai yra tiesiog sudėtinga formulė, ir kartais mes patys tiksliai nežinome, kodėl vienas modelis veikia geriau, o kitas blogiau. Mes išmokome veikti sistemą su daug įvairių duomenų, o parengtas sprendimas iš naujų duomenų pateikia tai, ko mums reikia, – paprastai DI veikimą paaiškina pašnekovas. – Emocijų neturėjimas čia galbūt net nėra minusas. Klausimas, ar mums reikia, kad DI turėtų emocijas? Jo darbas – analizuoti duomenis ir padėti žmonėms priimti sprendimus. Emocijų šioje vietoje nereikia.“

Paprašytas pavyzdžiais iliustruoti, kur kasdien susiduriame su DI, T. Krilavičius pamini rutinines užduotis, kai yra daug duomenų arba kai duomenys gana panašūs.

„Ten visur dirbtinis intelektas tinka idealiai. Ir nesvarbu, kalbame apie finansinius duomenis ar nuotraukų analizę. DI netinka ten, kur reikia tam tikro rezultatų interpretavimo, kur būtina priimti sprendimą atsižvelgus į daugiau aspektų, nei galima pamatuoti kiekybiškai ir t. t. Šiandien DI naudojamas plačiai: paieškos sistemos, veidų atpažinimas nuotraukose, brukalų filtrai, turbūt pas daugelį ir televizoriuose, skalbyklėse ar kavos aparatuose yra dalelė DI – ten, kur prietaisas daro kažką protingiau nei įprastai“, – vardija jis.

Būtent todėl serialas „Vakarų pasaulis“, pašnekovo teigimu, yra tik rašytojų fantazija: „Seriale kažkam pajuokavus, androidai supranta juokus, moka pasakyti kažką sarkastiškai. Šiandien visi tie sprendimai nesupranta tiek konteksto ir artimiausiu metu nebus pajėgūs suvokti tiek, kad galėtų atpažinti juokus ar sarkazmą, subtilesnius jausmus, nebent kažką labai trivialaus.“

Laukia proveržio

Tie, kurie baiminasi iš darbo rinkos būsią išstumti protingų mašinų, turėtų ramiau atsikvėpti.

„Tam tikroms užduotims spręsti DI visada galės pakeisti vieną ar kitą žmogų. Tačiau ten, kur reikia bent kiek kūrybiškumo ir konteksto suvokimo, bus saugu. Per paskutinius pusantro šimto metų atsirado daug technologijų ir jos kažkiek keitė žmones tam tikruose darbuose, bet nepanašu, kad tų darbų trūktų. Priešingai – ir šiandien tam tikrose srityse trūksta žmonių darbuotojų, ypač dirbančių kokybiškai“, –  šypteli informatikas.

Nors tai ir nėra tiesioginis profesoriaus darbas, jis nuolat seka visuomenės emocijas, medijų piešiamą DI portretą. Deja, kol kas DI dažniau vaizduojamas kaip priešas. Daug realesnė situacija analizuojama NATO STO komisijoje, kurioje dirba T. Krilavičius.

„Vienoje grupėje kartu su kolegomis žiūrime, kaip gynyboje gali būti panaudojamas DI, kokios galėtų būti pagrindinės kryptys NATO kontekste, atsižvelgiant į įvairius aspektus – kad tai būtų pakankamai etiška, bet ir pakankamai efektyvu, kad galėtume apsiginti nuo nedraugiškų kitų valstybių veiksmų, kurios potencialiai irgi gali naudoti DI. Ir be jokių skrupulų“, – kalbėjo jis.

Per pastaruosius 5–10 metų įvyko didelių pokyčių DI srityje. Kaip vienus iš įdomiausių rezultatų pašnekovas mini tuos, kurių pasiekta vaizdo analizės srityje. Tam tikru metu buvo neaišku, kaip spręsti įvairius vaizdo atpažinimo uždavinius, veidų, kelio ženklų identifikavimą ir pan. Šiuo metu daug uždavinių išspręsta panaudojus vadinamąjį gilųjį mokymą.

„Padėjo tai, kad atsirado daug duomenų, paruoštų mokymuisi, kompiuteriai tapo greitesni ir tie patys metodai pradėjo geriau veikti. Neblogas efektas pasiektas ir su mašininiu vertimu, pagerėjo rezultatai. Kokybiškiau veikia ir šnekos vertimas tekstu. Rezultatų pasiekta nemažai, ir man labai įdomu, kaip viskas vyks toliau. Sunku pasakyti, kur prasidės naujas proveržis“, – taško šia tema nededa profesorius.

Diskusija „Dirbtinis intelektas: ar „Westworld“ scenarijus įmanomas realybėje?“ vyks festivalyje „Comic Con Baltics“ rugsėjo 21 d. 12:00 val. LITEXPO (Vilnius). Dalyviai: dr. Viktoras Bachmetjevas, prof. Tomas Krilavičius, Vainius Volungevičius ir prof. Indrė Žliobaitė.

Informacijos šaltinis

Programuotoja D. Pankratjevaitė: „Niekada negali sustoti mokytis“


Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos sistemų absolventė Dovilė Pankratjevaitė dirba programuotoja JAV programavimo paslaugų įmonėje „Devbridge Group“ ir teigia, jog nors būti imliam naujoms technologijoms yra labai svarbu, tačiau kur kas svarbiau – mokėjimas dirbti komandoje, koncentracija, pastabumas, mąstymas. „Jei patinka programuoti, sunku nebus“, – jauna savo srities profesionalė skatina nebijoti ir neabejoti bei rinktis šias studijas.

Kaip pasirinkote Informatikos sistemų studijas Vytauto Didžiojo universitete?

Man visada patiko matematika, todėl renkantis kur stoti žiūrėjau tik į tą pusę. Tačiau matematikos studijos pasirodė gana sausokos ir siauros. Šalia buvo informatika, kuri, mano nuomone, yra platesnė ir gana įdomesnė studijų kryptis. Niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes Informacinės technologijos nėra vien programavimas ir testavimas – tai kur kas plačiau.

Kas įdomiausia buvo studijų metu?

Paskaitos, kurių metu informaciją susirenki bendravimu ir diskusijomis. Pažintis su   dėstytojais, kurie šalia mokomojo dalyko medžiagos dalinasi savo verslo patirtimi ir kita visapusiam išsilavinimui svarbia informacija.

Kaip prasidėjo Jūsų karjera JAV programavimo paslaugų įmonėje „Devbridge Group“?

Karjera prasidėjo man užpildžius anketą „Sourcery Academy for Developers“ atrankai. Sėkmingai išlaikius testą, pradėjau kursus. Prieš tai dirbau kitoje įmonėje, tačiau ji labai sunkiai priimdavo naujas technologijas. Kai pasijutau atsiliekanti nuo šiuolaikinių programuotojų, pradėjau mokytis savarankiškai, o akademija suteikė galimybę įgyti naujausių žinių iš profesionalų. Po akademijos gavau ir darbo pasiūlymą. Dabar dirbu tik su naujausiomis technologijomis ir žinau, kad šioje įmonėje visada turėsiu puikias galimybes tobulėti.

Kas sunkiausia programuojant?

Niekada negali sustoti mokytis, nes laikui bėgant užduotys vis sunkėja, nors patirties įgauni vis daugiau. Jei patinka programuoti, sunku nebus. Sunku būna tik tada, jei veiki darbus, kurie tau nėra malonūs, tad man asmeniškai programuoti nėra sunku. Sudėtingiau būna nebent tada, kai pereinama prie naujos technologijos, bet vėliau, kai įgundi naudoti jas, sunku nebebūna.

Kaip manote, kokios savybės yra svarbios norint būti sėkmingu IT specialistu?

Atrodo, kad norint būti sėkmingu IT specialistu reiktų, visų pirma, gerai išmanyti technologijas, tačiau visiškai nėra taip. Labai svarbu būti imliam ir smalsiam naujoms technologijoms, įrankiams, tačiau kur kas svarbiau yra mokėjimas dirbti komandoje, koncentracija, pastabumas, mąstymas.

Kokių privalumų matote vyriškame kolektyve? Ar yra konkurencijos tarp skirtingos lyties atstovų?

Konkurencijos nėra, tad ir tokių ypatingų privalumų nėra. O kolektyvas jau nėra vien vyriškas, nes moterų taip pat yra daug.

Kokius darbo IT srityje privalumus, būdingus tik moterims, galėtumėte išskirti?

Viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo žmogaus.

Kas Jus labiausiai motyvuoja darbe?

Mane labiausiai motyvuoja komanda. Kai darbo atmosfera puiki, visada jautiesi motyvuotas padaryti kažką gero su drauge su visais.

Ką rekomenduotumėte moksleivėms, ar jaunos merginoms, norinčioms, bet galbūt dvejojančioms save išbandyti IT sektoriuje?

Nedvejoti ir bandyti, nes specializacija yra plati ieškant sau maloniausios srities.

Kokie ateities planai, kokius kasdienius iššūkius sau keliate darbe?

Artimiausias planas – tobulėti kaip programuotojai, todėl kiekvieną užduotį noriu atlikti kuo kokybiškiau. Vėliau bus matyt, nes, kaip ir minėjau, IT srityje yra daug įvairių kelių ir aš galiu arba eiti tuo pačiu nuolat tobulinant save, arba rinktis kitą, tad laukia laisvė spręsti.

Ar jaučiatės teisingai pasirinkusi programuotojos karjerą?

Taip, nes technologijų spektras yra platus, todėl visada gali pasikeisti kryptį, o nuolatinis mokymasis ir vis kitų sprendimų ieškojimai nesuteikia darbui rutinos, leidžia nuolat tobulėti ir nestovėti vietoje.

Informacijos šaltinis