VDU prof. T. Krilavičius dalyvavo diskusijoje Seime apie „FinTech“

Lapkričio 25 d. VDU Taikomosios informatikos katedros vedėjas, profesorius Tomas Krilavičius dalyvavo diskusijoje apie finansų technologijų (angl. FinTech) sektorių Lietuvoje, kuri vyko LR Seime. Renginiu buvo atidaryta „FinTech“ savaitė.

Lietuva įsitvirtina kaip regiono „Fintech“ centras – skaičiuojama, kad per 2018 m. šis sektorius Lietuvoje išaugo 45 proc., iš viso jame veikė 170 bendrovių ir dirbo virš 2 600 darbuotojų. Teigiama, kad „FinTech“ leidžia didinti konkurenciją finansinių paslaugų rinkoje, suteikia didesnį pasirinkimą vartotojui, paprastesnes ir pigesnes paslaugas, o jų sukuriamos inovacijos yra vienas iš ekonomikos augimo variklių, kuriančių didžiausią pridėtinę vertę valstybei. Tačiau toks didelis finansine veikla užsiimančių bendrovių skaičius kelia ir daug su tuo susijusių grėsmių bei rizikų.

Diskusijoje buvo galima išgirsti Lietuvos banko, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos ir pačių „FinTech“ įmonių atsakymus į šiuos ir kitus klausimus: Kokie „FinTech“ atstovai veikia Lietuvoje ir kodėl jie renkasi mūsų šalį? Kokia yra „FinTech“ sukuriama nauda ir ateities galimybės? Kokias rizikas „FinTech“ kelia Lietuvai ir kaip jas suvaldyti?

Informacijos šaltinis

Nauja platforma informacijai apie bendrabučius

Siekiant palengvinti informacijos apie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) bendrabučius sklaidą ir paiešką, sukurta nauja platforma – https://apgyvendinimas.vdu.lt. Nuo šiol čia bus talpinamos svarbiausios ir aktualiausios naujienos, susijusios su VDU bendrabučiais, juose vykstančiais susitikimais, savivaldos inicijuotais pokyčiais, apmokėjimu ir kt.

Kviečiame sekti naujienas, o kilus klausimams susisiekti su Studentų reikalų departamentu.

Studentų reikalų departamentas

Ar daugės moterų IT srityje?

Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau studentų. „Nuobodu“, „sunku“, „neįdomu“ – tokius pasiteisinimus jau seniai girdi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Informatikos fakulteto dekanė prof. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė ir kiekvieną jų gali lengvai paneigti. Informatikos pagrindus įgijusi tada, kai dar tik pradėjo atsirasti pirmieji personaliniai kompiuteriai, buvusi tarp pradininkų, kuriant ir pristatant pirmąsias interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio technologijų paslaugas Lietuvos rinkai, profesorė įsitikinusi, jog informatika – tai įdomi, įvairiapusė veikla, dažnai klaidingai siejama vien su rutininiais programavimo darbais.

Apie tai, kodėl moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų, ką padarė ir turėtų padaryti ugdymo įstaigos, kad ši statistika keistųsi, ir kaip panaudoti tinkamus įrankius ir gerąsias praktikas, kad programavimo mokymas būtų įdomus – išsamiame ir šiandien reikalingame pokalbyje su prof. D. Vitkute-Adžgauskiene.

– Inžinieriaus matematiko diplomą su pagyrimu gavote KTU Skaičiavimo technikos fakultete. Ar čia ir buvo pamatas Jūsų informatikės karjeros startui? Kaip vertinate tuometines studijas, ypač kai dabar galite situaciją palyginti iš kitos barikadų pusės?

– 1985 metais ši studijų programa vadinosi „Taikomoji matematika“. Ji buvo šiandieninių informatikos studijų programų pirmtakė. Joje be programavimo ir informacinių technologijų teko studijuoti ir nemažai matematikos dalykų, tad studijos padėjo įgyti ir teorinių, ir praktinių informatikos žinių. Tiesa, personalinių kompiuterių laikmetis dar buvo tik beprasidedąs, tai programavimo praktika buvo susijusi su kelių kartų kompiuteriais.

Įdomu tai, kad mano studijų metais dauguma studijuojančių informatiką (taikomąją matematiką) buvo merginos – vaikinai grupėje sudarė tik ketvirtadalį. Tai net geresnis santykis merginų naudai, negu tų metų tendencijos kitose šalyse – pavyzdžiui, JAV Nacionalinio mokslo fondo (NSF) duomenimis, 1985 m. tarp įgijusių kompiuterių mokslo (angl. computer science) aukštojo mokslo diplomus 37 proc. buvo moterys.

– Vėliau apsigynėte disertaciją tema „Adaptyvių prognozuojančių valdymo sistemų projektavimas“. Kas paskatino siekti mokslininkės kelio?

– Ko gero, visą laiką ieškojau informatiko kvalifikacijos reikalaujančių darbų, kuriuose reikėtų ne vien siaurai taikyti specialybines žinias, bet ir kurti, ieškoti inovatyvių sprendimų, eiti dar nepramintais keliais. Tokios galimybės buvo vykdant mokslinius tyrimus, kuriant kompiuterinius sudėtingų dinaminių sistemų modelius ir jais grįstas intelektualias skaitmenines valdymo sistemas.

Vėliau ši nepramintų kelių paieška nuvedė į išeivijos verslininko Juozo Kazicko įkurtą įmonę „Omnitel“, kurioje buvo idealios galimybės susipažinti su naujausiomis IT ir telekomunikacijų technologijomis, ir kurti sprendimus, kurių Lietuvos rinkoje dar nebuvo. 1995 m. „Omnitel“ pirmoji Lietuvoje pristatė visiems prieinamas interneto ir skaitmeninio mobilaus ryšio (GSM) paslaugas, teko tiesiogiai dalyvauti jas kuriant.

Sunku patikėti, jog tais pirmaisiais metais tiek įmonės, tiek juo labiau paprasti vartotojai skeptiškai vertino interneto paslaugas, nesuvokė jų naudos, tad teko pasitelkti įvairius kūrybinius sumanymus, kaip tą naudą išryškinti, kaip dar nebrandžias technologijas padaryti kuo patogesnes vartotojui. Tai buvo neįkainojama patirtis, labai įdomus darbas ir tuo pačiu patvirtinimas to, jog informatikams atsiveria daugybė galimybių, kuriant ir diegiant informacines technologijas įvairiose srityse, praktiškai valdant įrankius, kurie keičia įvairių sričių verslą ir visuomenę. Tik svarbu neužsidaryti siaurame specialybės rate, siekti kuo platesnių žinių tiek sparčiai besivystančioje IT srityje, tiek geriau susipažįstant su sritimis, kuriose yra palanki dirva kurti inovacijas informacinių technologijų pagrindu. Nepakanka vien mokėti programuoti, nors tai ir būtina sąlyga informatikui. Džiugu, kad VDU Informatikos fakultete, su kuriuo šiuo metu susijusi mano pagrindinė veikla, pavyksta studijų programas orientuoti į platesnio profilio informatikų rengimą, ir tai atsispindi sėkmingose absolventų karjerose.

– Jau užsiminėte, kad dar Jūsų studijų laikais merginos aktyviau domėjosi IT studijų kryptimis. Kokia situacija šiandien? Ar Lietuva išskirtinė tokiu pasiskirstymu ir ką apie tai manote Jūs?

– Dabartiniu metu situacija aukštosiose mokyklose ir IT kompanijose – ne merginų naudai. Didesnėje dalyje informatikos studijų programų merginos tesudaro 20 proc. ar net mažiau. Tokia situacija ne tik pas mus, bet ir JAV bei kitose šalyse. Tiesa, kai kuriose specialybėse, pavyzdžiui, susijusiose su multimedijos technologijomis, šis procentas didesnis, siekia ir 50 proc.

Kompiuterių mokslo istorijoje ne vienai moteriai yra pripažįstami išskirtiniai pasiekimai šioje srityje. Tai ir pirmąja programuotoja tituluojama Bairono dukra Ada Lovelace, ir kompiliatorių kūrimu pasižymėjusi Grace Hoppers, kuriai priskiriamas ir kompiuterių sutrikimų įvardijimas „bug“ terminu, ir kuriai pirmajai 1969 m. buvo suteiktas kompiuterių mokslo „Metų žmogaus“ titulas, ir asemblerio programavimo kalbos pradininkė Kathleen Booth, ir daug kitų.

Moterų gretos IT srityje pradėjo retėti maždaug nuo 1984-ųjų metų. Daugelis analitikų tą susieja su personalinių kompiuterių paplitimu, dariusiu įtaką tam tikrų stereotipų įsivyravimui visuomenėje. Pradėjo įsigalėti nuomonė, jog kompiuteris yra labiau „vyriškas“ prietaisas. Galbūt dėl to kompiuteriai įvairiomis progomis dažniau būdavo dovanojami būtent berniukams ir šis jau vaikystėje besiformuojantis stereotipas išliko ir mokyklose. Prie to prisidėjo ir nepakankamai dinamiškas programavimo technologijų vystymasis. Įtakos turėjo ir ne visų mokyklų sugebėjimas perteikti informatikos spalvingumą, įvairių šios srities veiklų galimybes, technologijų įvairovę, pritaikomumą įvairiose veiklos srityse. Tad ne kartą kalbant su gimnazistėmis apie jų tolimesnius studijų planus nuskambėdavo gana kategoriškos nuomonės – „nuobodu“, „gana jau tos mokyklinės informatikos“ ir kt.

Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Formuojasi įvairios iniciatyvos, skatinančios merginas rinktis IT profesijas (pvz. „InfoBalt“ iniciatyva „WomenGoTech“ ir daugelis kitų). Tačiau aiškesnių pokyčių kol kas nematyti.

Bet, kaip jau buvo minėta, kai kuriose dinamiškiau besivystančiose informatikos srityse,  pavyzdžiui, multimedijos technologijose, studijuojančių merginų skaičius jau dabar ženkliai didesnis. Šiose srityse projektavimo aplinkos yra artimos realiai aplinkai, kurioje manipuliuojama realiais objektais (pvz. „Photoshop“, „3ds Max“, „Blender“ ir kt.), tad vyrauja visai kiti darbo principai, vartotojas gauna galimybę pritaikyti pakankamai sudėtingus vaizdų apdorojimo algoritmus nesigilindamas į detales, įrankį naudodamas panašiai kaip realaus pasaulio instrumentą. VDU programos „Multimedijos ir interneto technologijos“ populiarumas tarp stojančiųjų tai patvirtina.

Tendenciją, jog patrauklesnis informatikos metodų pateikimas, jų susiejimas su realaus pasaulio problemomis gali pritraukti daugiau moterų į informatikos studijas, patvirtina ir įvairūs užsienio universitetų bandymai. Pavyzdžiui, kai kurios JAV aukštosios mokyklos (Carnegie Mellon universitetas, Harvey Mudd koledžas) pabandė tokiu būdu pertvarkyti ir pervadinti savo informatikos programas, pavyzdžiui, akcentuoti ne programavimo kalbą „Java“, o mokslo ir inžinerijos problemų sprendimą, įžanginius informatikos dalykus sieti su realiais IT bandymais biologijoje, vaizdų ir garso apdorojimui ir pan., daugiau veiklų organizuoti grupėse. Tokie veiksmai davė savo rezultatus ir merginų skaičius studijų programose išaugo nuo 7-10 proc. iki 40-50 proc. Tai dar kartą įrodė, kad merginoms (ir ne tik) svarbu akcentuoti, jog informatika nėra vien tik rutininis programavimo darbas, o ir programavimo mokymas gali būti įdomus, jei panaudojami tinkami įrankiai ir pavyzdžiai.

– Ar daug merginų „atkrenta“ studijų metu?

– Jei jau merginos pasirenka studijuoti informatiką, jos studijose dažnai netgi stropesnės nei vaikinai. Nesugebėjusių susikoncentruoti studijoms ir dėl to iškrentančių vaikinų dalis, tiesą sakant, netgi didesnė nei merginų.

– Pabrėžėte mokyklos vaidmenį formuojant informatikos įvaizdį. Juk būtent čia moksleivis apsisprendžia, ką įrašys studijų pasirinkimų lape. Kaip vertinate techninių specialybių svarbos nušvietimą dar mokyklos suole?

– Mokykla tikrai galėtų labiau atskleisti įvairiapusį informatikos pasaulį. Robotika, daiktų internetas, išplėstinė ir papildyta realybė, mobilios aplikacijos, 3D modeliavimas, dirbtinis intelektas – visa tai informatikos pamokas gali paversti išties įdomiomis, įtraukiančiomis, skatinančiomis ir toliau domėtis. Daug kas ir dabar daroma, tačiau ne visur tai pavyksta dėl tinkamų priemonių ar žinių trūkumo.

Taip pat, mažiau matematiką ir techniškąsias disciplinas mėgstančių vaikų požiūrį į informatiką galėtų pakeisti tinkamai parinktos priemonės. Žemesnėse klasėse vaikai mielai dirba su vaizdinio programavimo aplinkomis („Scratch“, „Logo“ ir t. t.), tačiau ir vyresnėse klasėse programavimo mokymui vis daugiau šalių rekomenduoja naudoti lengviau įsisavinamas programavimo kalbas, pvz. „Python“ (JAV, Australija ir kt.). Tai ne tik lengviau išmokstama ir paprasčiau objektinio programavimo paradigmą atskleidžianti programavimo kalba, ji plačiai paplitusi ir šiandienos praktiniuose taikymuose, įskaitant dirbtinio intelekto, duomenų analitikos uždavinių sprendimą. Lietuvos mokyklose daugiausia naudojama sudėtingesnė C++ vargu ar padeda plėsti susidomėjusiųjų informatika ratą. Gal verta būtų pagalvoti apie kelių programavimo mokymo būdų derinimą, sudarant sąlygas tobulėti šioje srityje gabesniems, tačiau padedant „prisijaukinti“ programavimą ir mažiau į techniškuosius mokslus linkusiems vaikams?

Įtakos požiūriui į informatiką bei programavimą turi ir draugiškos programų projektavimo aplinkos parinkimas – vaikai žymiai geriau išmoksta programuoti, jei, rašydami ar koreguodami programos kodą, jie šalia esančiame lange mato, kaip keičiasi rezultatas. Tokias priemones šiandien bandoma kurti įvairių programavimo kalbų mokymui. Pavyzdžiu galėtų būti buvusio „Microsoft“ programuotojo Chris Granger sukurta eksperimentinė atvirojo kodo projektavimo aplinka „Light Table“, leidžianti realiame laike vizualizuoti „Python“ ir „Javascript“ kodo rezultatą. Šio eksperimento buvo imtasi nusivylus tuo, jog programuotojai realiai tepanaudoja tik labai mažą dalį galimybių žinomoje programų kūrimo aplinkoje „Microsoft Visual Studio“, kurios projektavimui Chris Granger kaip tik ir vadovavo.

Daug kalbama apie glaudesnį informatikos integravimą į mokyklų programas. Tačiau tokia integracija negali būti susieta vien su informatikos pamokomis. Kitų šalių patirtis, įskaitant ir nuolat pavyzdžiu laikomą Suomiją, rodo, kad tokio tikslo reikia siekti integruotai per įvairius mokykloje dėstomus dalykus, pavyzdžiui, algoritminio mąstymo ugdymą siejant su matematikos, biologijos ir kitų pamokų turiniu.

– Ar įsidarbinant IT srityje dar jaučiamas nevienodas darbdavių požiūris į vyrus ir moteris IT specialistes? Kalbant tiek apie užduočių paskirstymą, tiek apie atlyginimų dydį?

– Požiūris į merginas IT srityje tikrai nėra kažkuo ypatingas. Kaip dažniausiai pareigingos ir stropios darbuotojos jos yra vertinamos darbdavių. Tik jų dabartiniu metu nėra daug. Programinės įrangos kūrėjų komandą sudaro ne vien programuotojai, bet ir analitikai, sistemų architektai, testuotojai. Merginos sėkmingai gali atlikti visus šiuos darbus, o atlyginimas priklauso nuo darbo, kurį atlieki.

– Kokios perspektyvos informatiko darbams ateityje? Ir kaip šios perspektyvos vertintinos per moterų įsitraukimo prizmę?

– Prognozuojant, kaip artimesnėje ir tolimesnėje ateityje gali atrodyti informatiko darbai, moterų perspektyvos išties geros.

Iš vienos pusės, auga įvairių sričių verslo įmonių poreikiai – verslas ieško inovacijų, kurios šiais laikais yra didžiąja dalimi grįstos kūrybišku informacinių technologijų panaudojimu. Tad plataus profilio IT specialistai, gerai žinantys šiuolaikinių informacinių technologijų galimybes, jų panaudojimo dėsningumus, gebantys įvertinti jų vystymosi perspektyvas, parinkti ir sukomponuoti tinkamus technologinius sprendimus konkrečiam verslui ar verslo sričiai, galiausiai, koordinuoti šio sprendimo įgyvendinimo projektą, yra labai laukiami. Ir čia merginoms ypač palankios galimybės, kadangi tokio pobūdžio darbas joms tikrai tinkamas. Tik nereikia galvoti, kad tai darbas, kuriam visai nereikia algoritmavimo bei programavimo žinių. IT ekspertu gali tapti tas, kuris ne tik turi bazines algoritmavimo/programavimo žinias, bet ir turi pakankamai plačias ir gilias įvairių IT technologijų žinias, leidžiančias planuoti įvairių veiklų pertvarką ir inovacijas šių technologijų pagrindu.

Iš kitos pusės, pats programavimas neišvengiamai turi keistis. Jis turi labiau atsigręžti į žmogų –programuotoją. Juk dabar programuotojai daugeliu atvejų (su mažomis modeliais grįsto programų projektavimo išimtimis) yra priversti dirbti su vienokiais ar kitokiais teksto redaktoriais, t. y. rankiniu būdu redaguoti programos kodą, vietoje galimybės manipuliuoti atitinkamos srities objektais patogioje projektavimo aplinkoje, o tuo pačiu ir geriau jausti tos srities specifiką.

Apie tai, kad programavimo technologijų vystymasis savo tempais atsilieka nuo kitų IT technologijų vystymosi, pasisako daugelis žinomų šios srities pripažintų profesionalų. Programuotojų įrankiai turėtų keistis dar ir dėl to, kad, sparčiai augant programinės įrangos kūrimo ir palaikymo poreikiams, nesugebama parengti tiek programuotojų, kiek jų reikėtų, ir tuštėjančios vietos skaičiuojamos šimtais tūkstančių visame pasaulyje. Tuo tarpu programinė įranga šiandien kuriama praktiškai visoms veiklos sritims, nuo jos priklauso daugelio gyvybiškai svarbių sistemų veikimas (lėktuvai, automobiliai ir t. t.). Programoms sudėtingėjant, nebegalima pasikliauti rankinio programų kūrimo ir testavimo veiklomis, netgi jei jos dalinai automatizuotos. Čia charakteringu galima įvardinti 2007 m. įvykį Oklahomoje (byla „Bookout“ prieš „Toyota“), kai „Toyota Camry“ programinės įrangos klaida, dėl kurios mašina tapo nevaldoma, buvo pripažinta mirtinos avarijos priežastimi ir kompanijai teko išmokėti 3 mln. dolerių kompensaciją. Tačiau, siekiant įrodyti šią klaidą, prireikė dviejų programavimo ekspertų komandų, įskaitant itin patyrusius NASA ekspertus, ir net 28 (!) mėnesius trukusios analizės. Problemos priežastimi buvo įvardintas taip vadinamas spageti programinis kodas, susiformavęs skirtingiems programuotojams „lipdant“ skirtingus kodo fragmentus ir nepakankamai laikantis struktūros ir programavimo stiliaus reikalavimų. Tad, sistemoms sudėtingėjant, darbo su programine įranga technologijos turi neišvengiamai keistis, pasitelkiant dirbtinį intelektą ir visa tai, kas šiandien yra pažangiausia. Programuotojų laukia iššūkis – sukurti inovacijas programuotojams, t. y. sau patiems.

Tuo pačiu būtų sudarytos galimybės platesniam ratui žmonių kurti nesudėtingas programas pagal atskirų sričių specifiką, net ir turint mažai programavimo žinių. Kvalifikuotų programuotojų pajėgos atsilaisvintų sudėtingų sistemų ir patiems programuotojams skirtų inovatyvių įrankių rengimui.

Grįžtant prie merginų, visi šie prognozuojami programavimo technologijų pokyčiai neišvengiamai programavimą padarys draugiškesnį ir prieinamesnį, tai tikrai turėtų padaryti įtaką merginoms renkantis IT specialybes.

Informacijos šaltinis

 

Projekto pristatyme – apie dirbtinį intelektą ir lietuvių kalbą

Rugsėjo 27 d. VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) vyko tarpdisciplininio lietuvių k. technologijų projekto „Semantika2“ tarpinių rezultatų pristatymas. Pristatymo vaizdo įrašą galima stebėti internete.

Renginys skirtas mokslo, verslo, viešojo sektoriaus auditorijai ir visuomenei. Jo metu buvo pristatyti tarpdisciplininio lietuvių kalbos technologijų projekto „Semantika2“ (Nr. 02.3.1-CPVA-V-527-01-0002) tarpiniai rezultatai: sukurti ir kuriami kalbos ištekliai, prototipai, jų galima nauda mokslui, verslui, viešajam sektoriui ir eiliniam vartotojui. Po renginio vartotojams pateiktos atviros prieigos saugyklose „GitHub“ ir „Clarin LT“.

Renginio tema – „Dirbtinis intelektas ir lietuvių kalba: kada kompiuteris visiškai supras lietuvių rašytinę ir sakytinę kalbą?“.

Sveikinimo žodį tarė VDU mokslo prorektorė prof. dr. Julija Kiršienė, pranešimus skaitė projekto „Semantika2“ vadovas doc. dr. Darius Amilevičius (VDU Informatikos fakulteto Intelektinių sistemų laboratorijos vadovas), prof. dr. Jūratė Ruzaitė, prof. dr. Gailius Raškinis, prof. dr. Daiva Vitkutė-Adžgauskienė, doc. dr. Andrius Utka ir kiti.

Pranešimų vaizdo įrašus galima stebėti Vytauto Didžiojo universiteto „YouTube“ paskyroje.

Daugiau informacijos

VDU studentų apklausa: didesnį atlyginimą lemia turimas išsilavinimas

Dauguma VDU studentų yra patenkinti savo karjera ir teigiamai vertina universiteto indėlį į savo pasirengimą darbo rinkai – tokius rezultatus parodė VDU Karjeros centro atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 1871 studentas. Apklausa taip pat atskleidė, jog dirbančių studentų atlyginimą nulemia jų turima kvalifikacija – magistrantų atlyginimai buvo didesni už bakalaurantų.

2019 m. birželio mėnesį atliktoje apklausoje dalyvavo dauguma (70,5 proc.) VDU baigiamųjų kursų studentų, studijavusių 2018-2019 mokslo metais. 77 proc. apklaustų magistrantų ir 54 proc. bakalaurantų tuo metu buvo įsidarbinę. Dauguma iš jų – 71 procentas – dirbo srityse, visiškai arba iš dalies susijusiose su jų studijų programomis. Tarp populiariausių respondentų darbo sričių – švietimas, žemės ūkis, ikimokyklinis ugdymas ir prekyba.

Apklausa atskleidė, jog dirbančių apklaustųjų atlyginimai yra tiesiogiai priklausomi nuo jų turimo išsilavinimo. Antai dirbančių bakalaurantų gretose daugiausia buvo gaunančių 351-500 ir 501-650 eurų mėnesinį užmokestį (po 22 proc.), o tarp magistrantų didžiausią dalį sudarė atlyginimai, kurie siekė 651 eurą ir daugiau (58 proc.).

„Tai, kad išsilavinimas ir atlyginimas yra susiję, rodo paskutinių kelių metų studijas baigiančių studentų apklausų rezultatai. Kol kas tendencija nesikeičia – magistrantai uždirba daugiau negu bakalaurantai. Vienas žymesnių pokyčių yra didėjantis savanoriaujančių, atliekančių savanorišką praktiką studentų skaičius, ir kad šios veiklos, kuo labai džiaugiamės,  padeda jiems įsidarbinti“, – pažymėjo VDU Karjeros centro vyr. koordinatorė Jovita Gudaitytė.

Lyginant dirbančiuosius, studijuojančius atskiruose fakultetuose, paaiškėjo, jog didžiausia proporcija tų, kurie gauna patį didžiausią atlyginimą (951 eurų ir daugiau), yra VDU Informatikos fakultete – čia tokių buvo net 31 proc. iš dirbančių viso fakulteto bakalaurantų ir 40 proc. dirbančių magistrantų. Itin daug didelį atlygį gaunančių studentų turi ir Žemės ūkio akademija, Ekonomikos ir vadybos, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos ir kiti fakultetai.

Tyrimas taip pat patvirtino, jog vos 6 procentai dirbančiųjų yra nepatenkinti savo dabartine karjeros situacija – dauguma nurodė esantys patenkinti (37 proc.) arba labiau patenkinti (29 proc.).

Apklausti buvo ir nedirbantys studentai – tačiau daugelis jų (72 proc.) nurodė jau turintys darbinės patirties. Paprašyti atskleisti savo ateities planus, didžioji dauguma (87 proc.) teigė ketinantys bent iš dalies susieti savo darbo paiešką su pasirinkta studijų programa VDU. Universiteto indėlį jų pasirengimui darbo rinkai respondentai įvertino itin pozityviai – 72 proc. vertino jį teigiamai.

Tarp naudingiausių dalykų, kuriuos VDU suteikė apklaustiesiems, dažniausiai buvo įvardyti žinios ir įgūdžiai, įgyti studijų užsiėmimų metu (67 proc.), įgyti atliekant savarankiškas užduotis (48 proc.) bei studijų praktikos metu (46 proc.) ir dėstytojų pagalba (31 proc.).

Studentai taip pat itin vertina galimybę VDU užsiimti savanoriška veikla – tyrimai rodo, jog pastaraisiais metais universitete padaugėjo savanoriaujančiųjų. Savanorystė VDU studentams leidžia įgyti naujas arba patobulinti turimas žinias ir kompetencijas dalyvaujant įvairiose universiteto veiklose, susirasti bendraminčių, išbandyti, pažinti save ir universitetą.

Informacijos šaltinis

Studijas baigiančiųjų ir absolventų nuomonė apie studijas VDU

2019 m. gegužės-birželio mėn. Vytauto Didžiojo universiteto bakalauro, magistrantūros, vientisųjų ir profesinių studijų studentai dalyvavo studijas baigiančiųjų apklausoje (EXIT). Jie pareiškė nuomonę apie studijas pagal 14 pateiktų teiginių, įvertino studijų praktikos kokybę, nurodė gebėjimus, kuriuos įgijo arba išplėtojo studijuojant. Respondentai įvardino, kas labiausiai patiko ir ko trūko studijuojant VDU. Apklausoje taip pat aiškintasi, kaip bendradarbiauta su baigiamojo darbo (meno projekto) vadovu, kaip vyko gynimo procedūra, kuo naudingi baigiamieji darbai (meno projektai).

Tuo pačiu metu vykdytoje Absolventų apklausoje dalyvavo prieš metus (2018 m.) VDU  studijas baigę studentai. Jie pareiškė savo nuomonę apie studijas ir pasirengimą profesinei veiklai.

Kviečiame susipažinti su apibendrintais VDU baigiančiųjų studijas (EXIT) ir absolventų apklausos rezultatais universiteto lygmeniu ir juos aptarti studijų programų komitetuose, fakultetų/akademijų bendruomenėse. Taip pat šiuos rezultatus kviečiame pasitelkti planuojant ir atliekant studijų programų tobulinimo veiklas – rengiant tobulinimo planus bei juos įgyvendinant.

Detalesnius apklausų rezultatus fakultetų/akademijų ir studijų programų lygmenimis bus galima rasti nuo lapkričio mėn. Outlook’o viešuosiuose aplankuose (Studijos→Studijų kokybė→Apklausos).

Informacijos šaltinis

Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos

Prof. Vytautas Kaminskas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys

Filosofas Džordžas Santajana yra pasakęs: „Tie, kurie neprisimena savo praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Žvelgiant į mūsų aukštąjį mokslą, panašu, kad mes savo praeitį pamiršome, todėl ją ir kartojame. Tiek tarpukariu, tiek dabar aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai išgyveno tokią pačią evoliuciją: nuo visiškos universitetų laisvės iki pažangą varžančios kontrolės „iš aukščiau“. Verta prisiminti, kokius žingsnius nuėjome, ir pasimokyti iš to, kur suklupome.

Mokslo ir studijų įstatymas paklojo pamatus universitetų autonomijai

Prabėgo trys dešimtmečiai, kai likus beveik metams iki Kovo 11-tosios akto pasirašymo, 1989 m. balandžio pabaigoje, Lietuvos ir išeivijos mokslininkai bei intelektualai atkūrė Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Tai buvo antrasis universitetas tuometėje Lietuvoje – be Vilniaus universiteto veikė dar devynios specializuotos aukštosios mokyklos (šeši institutai, dvi akademijos ir konservatorija). Kita vertus, VDU buvo pirmasis universitetas, kuriam suteiktas savarankiškos aukštosios mokyklos statusas. Lyg ir paradoksaliai skamba mintis, kad sovietmečiu Lietuvos aukščiausioji taryba 1989 m. liepos 4 d. įstatymu „Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“ po beveik penkiasdešimt metų atstatė tai, ką skelbė Vasario 16-tosios Lietuvos 1939 m. gruodžio 13 d. Universitetų įstatymas: Lietuvos valstybėje yra du universitetai – „atgaivintasis Vilniaus universitetas Vilniuje ir Vytauto Didžiojo universitetas Kaune“.

Po metų, rektoriumi išrinkus Kalifornijos universiteto Los Andžele profesorių Algirdą Avižienį, pradėjome rengti naują atkurtojo universiteto statutą. Šį statutą rengėme atsižvelgdami į geriausių JAV universitetų patirtį ir Didžiosios universitetų chartijos (Magna Charta Universitatis), kurią 1988 m. minint Bolonijos universiteto 900 metų jubiliejų pirmieji pasirašė beveik 400 Europos universitetų, pagrindinius principus. Siekėme sukurti modernų universitetą, kuris nebūtų toks kaip to meto centralizuotos ir technokratiškos aukštosios mokyklos: atsisakėme „specialistų“ rengimo koncepcijos, pasirinkome absolventus su plačiu humanitariniu ir fundamentiniu išsilavinimu, išugdytu gebėjimu mąstyti ir keistis, kurie būtų ne tik profesionalai, bet ir laisvi, kūrybingi piliečiai, suvokiantys savo tapatumą, atsakomybę valstybei ir visuomenei. Atkurtojo universiteto statuto pamatiniai principai buvo autonomija, akademinė laisvė, Senato kaip aukščiausios savivaldos institucijos vaidmuo, mokslo ir studijų vienovė, tripakopė studijų sistema, bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai bei daktaro mokslo laipsnis.

Šie principai buvo priimtini ir pirmojo Mokslo ir studijų įstatymo, kurį inicijavo tuometis Mokslo ir studijų departamento direktorius prof. Rimantas Šližys, rengėjams, tarp kurių buvome kartu su prof. A. Avižieniu. Šį įstatymą Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas, į kurį buvo išrinkta daug mokslo ir kultūros žmonių, priėmė neprabėgus nei mėnesiui po Sausio 13-tosios nakties, t.y. 1991-ųjų vasario 12 d. Nuo to laiko beveik dešimtmetį, net ir radikaliai besikeičiant Seimo daugumoms, nebuvo pakeistas nei vienas šio įstatymo straipsnis, nepadaryta nei viena pataisa.

Pasinaudodami įstatymo suteikta laisve dauguma tuomečių Lietuvos aukštųjų mokyklų per keletą metų pertvarkė savo studijų programas į universitetines – atsisakyta siauros specializacijos, atnaujintas turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, studijų kreditų sistema. Taip pat buvo įvesta tripakopė studijų sistema – ketverių metų bakalauro studijos, dvejų metų magistrantūra ir ketverių metų doktorantūra. Tai leido universitetams sėkmingai įveikti šalies ekonominio ir socialinio nuosmukio bei jaunimo „gariūnizacijos“ metus, kai studentų skaičius per penkerius metus buvo sumažėjęs nuo 67 tūkst. iki 51 tūkst. Kitaip sakant, buvome „įstoję“ į Europos valstybių su mažiausiu studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų draugiją.

Taigi, 1995-aisiais Lietuvos universitetai ir akademijos jau turėjo sukurtą studijų ir mokslo sistemą, apie kurią kitos Europos valstybės pradėjo mąstyti tik 1999 m. pasirašydamos taip vadinamą Bolonijos deklaraciją. Per kitus penkerius metus universitetuose ne tik atsistatė, bet ir išaugo jaunimo, norinčio įgyti universitetinį išsilavinimą, skaičius: 1999–2000 mokslo metais juose studijavo daugiau nei 82 tūkst. studentų. Dar po penkerių metų į Europos Sąjungą įstojome kaip viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių, kurios universitetuose ir akademijose studijavo daugiau nei 134 tūkst. studentų, o studentų skaičius tūkstančiui gyventojų viršijo penkiolikos senbuvių vidurkį.

Aukštojo mokslo įstatymas – posūkis valstybinio reguliavimo link

1992 m. rudenį po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą Seime turėjo kairieji – Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėlto šiam Seimui, į kurį buvo išrinkta nemaža dalis žinomų mokslo ir kultūros žmonių, o švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs prof. Bronislovas Genzelis, buvo priimtinos pamatinės Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. 1994 m. buvo įkurta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pirmieji du jos ministrai, Lietuvos mokslų akademijos nariai prof. Vladislavas Domarkas ir prof. Zigmas Zinkevičius (nuo 1996 m.), nepalaikė besiformuojančios mokslo valdininkijos „iniciatyvų“ riboti universitetų autonomiją.

Situacija pasikeitė, kai 1998 m. švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas poetas ir eseistas Kornelijus Platelis, neturintis darbo patirties mokslo ir studijų sistemoje. Ministerijos valdininkai, įvertinę penkerių metų „patirtį“ bandant „revizuoti“ Mokslo ir studijų įstatymą, „įsiūlo“ ministrui idėją rengti naują Aukštojo mokslo įstatymą. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudaro įstatymo projekto parengimo grupę, į kurią įtraukiami ir dviejų universitetų rektoriai – aš, tuometinis VDU rektorius, ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas.

ŠMM valdininkai šiuo įstatymu siekė įteisinti dvi pagrindines nuostatas. Pirmąją pavadinčiau „visa valdžia taryboms“. Jos esmė – apriboti universitetų autonomiją, perduodant senatų, kaip aukščiausių akademinės bendruomenės savivaldos institucijų, pagrindines funkcijas taryboms, kurių daugumą narių skirtų ministras. Tuomet pavyko įtikinti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką dr. Žibartą Jackūną, kad tai visiškas „akibrokštas“ ne tik pirmajam Mokslo ir studijų įstatymui, bet ir LR Konstitucijai. Matyt, ir pati frazė „visa valdžia taryboms“ dar „erzino“ tuometės konservatorių daugumos ausis. Galiausiai, taryboms buvo priskirtos ne valdymo, bet visuomeninės kontrolės ir globos funkcijos.

Antrąją nuostatą būtų galima pavadinti „paverskime technikumus aukštosiomis mokyklomis“. Jos esmė – dar nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą (apie 70 buvusių technikumų ir kitų aukštesniųjų mokyklų) „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. Pati idėja buvo priimtina su sąlyga, kad kolegijos koncentruosis regionuose, kur jaunimas galėtų įgyti profesinį išsilavinimą, o nedygs „kaip grybai po lietaus“ universitetiniuose miestuose. Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!). Kolegijose mokėsi daugiau nei 52 tūkst. arba vienas ketvirtadalis Lietuvos studentų, dauguma universitetiniuose miestuose. Dabar, minint įstojimo į ES 15-ąsias metines, kolegijose profesijos bakalauro siekia 30 proc. studentų, o regioninės kolegijos „sunyko“ – šiais metais į Vilniaus ir Kauno kolegijas priimta per 80 proc. pirmakursių.

Taigi, nors 2000 m. spalį priimtame Aukštojo mokslo įstatyme buvo išsaugota universitetų autonomija, jame buvo ženkliai sustiprintas aukštojo mokslo valstybinis reguliavimas. Įstatymas kas keletą metų ir toliau vis buvo „tobulinamas“, Švietimo ir mokslo ministerijai vis daugiau „uzurpuojant“ universitetų teisių.

Ministerija, vykdydama mokslo ir studijų sistemos valstybinį reguliavimą, privalėjo atsižvelgti bent į Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK), Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir kitų ekspertinių institucijų nuomonę bei pasiūlymus. Švietimo ir mokslo ministrai dr. Algirdas Monkevičius ir dr. Remigijus Motuzas, atstovavę socialliberalus ir socialdemokratus, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo biurokratijos „radikalų“ ir universitetų rektorių konferencijos skirtingų požiūrių į universitetų autonomiją bei senatų ir tarybų įgaliojimus. Rektorių konferenciją palaikė ir tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas, intelektualas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis. Kitais klausimais – savo lėšomis studijuojančiųjų pirmos pakopos dieninėse studijose atsisakymas, įvedant įmokų už studijas sistemą, aukštojo mokslo kokybės vertinimo sistemos plėtra kviečiant užsienio ekspertus – buvo abipusis universitetų ir ministerijos sutarimas.

Dar 2004 m. Europos universitetų asociacijos (EUA) ekspertai atliko Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų vertinimą. Tais pačiais metais LURK parengė ir įteikė ministerijai projektą, kuriuo buvo siekiama didinti studijų programų kokybę atsisakant jų dubliavimo ir siauros specializacijos. Švietimo ir mokslo ministre paskyrus socialdemokratų atstovę Romą Žakaitienę, kuri iki tol keletą metų kuravo kultūros sritį, šis projektas taip ir „nugulė“ ministerijos valdininkų stalčiuose. Nors naujoji ministrė priklausė socialdemokratų elitui, ministerija nesugebėjo deramai atlikti ir vienos iš svarbiausių jai paskirtų valstybinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti valstybės lėšas mokslo ir studijų sistemai.  Tuo metu valstybės skiriamos lėšos vienam studentui pagal perkamosios galios paritetą buvo beveik keturis kartus mažesnės nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkis. Todėl universitetai, iš valstybės gaudami apie 60 proc. jų veiklai būtinų lėšų, buvo privesti plėsti mokamas studijas. Vis dėlto, iki 2008-ųjų buvo bent jau išlaikyta dar 1991-ųjų vasarą priimta daugmaž pagal mokslinės kompetencijos lygį subalansuota dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimo sistema.

„Krepšelių reforma“: nuo universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio iki akcinės bendrovės

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią sugrįžo jau pradėję „modernėti“ konservatoriai, ŠMM vairą atidavę liberalui ministrui Gintarui Steponavičiui ir viceministrei dr. Nerijai Putinaitei. Abu tuoj pat „griebėsi reformuoti“ aukštąjį mokslą pagal savąją ideologiją, siekiant paversti universitetus verslo bendrovėmis. Jos esmė – universitetai ne mokslo ir kultūros židiniai, kuriuose kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir skleidžiamos naujos žinios ir idėjos, bet akcinės bendrovės, kurios teikia „paslaugas“ studentams ir verslui neoliberaliomis studijų ir mokslo rinkos sąlygomis. 2009 m. priimtame naujajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendinamos dvi pamatinės nuostatos. Pirmoji – jau minėta „visa valdžia taryboms“, kuri suvaržė universitetų autonomiją, ir atvėrė vartus neproporcingai verslo grupių įtakai. Antroji – universitetų finansavimas per krepšelius, kurie „keliauja“ paskui studentą. Tuo buvo pakirstos ne tik universitetinės bendruomenės vienybės šaknys, bet ir įteisinta „skaldyk ir valdyk“ moralė.

Pirmoji „krepšelių reformos“ grėsmę pajuto Lietuvos veterinarijos akademija, kuri jau po pirmųjų dviejų metų „prisiglaudė“ prie stipresniojo – Kauno medicinos universiteto. Taip gimė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kai matau gęstantį Klaipėdos universitetą, prisimenu, kad 1990–1991 m. palaikiau šio Lietuvai geopolitiškai svarbaus universiteto įkūrimo idėją: buvau laikinosios Klaipėdos universiteto įkūrimo tarybos narys, vėliau – ir Senato narys. Vien per pastaruosius penkerius metus priėmimas į universiteto bakalauro studijas smuko tris kartus – jame nori studijuoti vos 2 proc. pirmakursių, jūrinės studijų programos nesurenka studentų. Po šių metų priėmimo turėtų baigtis jau keletą metų besitęsianti ir Šiaulių universiteto „agonija“. Kažin, ar išgyvens Lietuvos sporto ir Mykolo Riomerio universitetai, kurių „gyvybę“ palaiko tik mokantys už studijas studentai. Iki „krepšelių reformos“ šiuose universitetuose ir akademijoje studijavo apie trečdalis Lietuvos studentų.

„Krepšelių reformos“ dešimtmetį vainikavo Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų įsijungimas į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors tai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pradėtos „optimizavimo“ reformos vienintelis rezultatas, bet jo ištakos glūdi „krepšelių reformoje“. Kaip ir Kauno technologijos universiteto, kuris anksčiau prilygo Vilniaus universitetui, daugiau kaip dvigubas „susitraukimas“. Ar buvo galima laukti kitų rezultatų, kai tuometės Švietimo ir mokslo ministrės „profesionalės“ Jurgitos Petrauskienės retorika – „iššūkiai“, „pokyčiai“, „proveržiai“ – labiau priminė sovietmečio vadų kalbas.

 „Krepšelių reforma“ „sutraukė“ studentų potencialą ir valstybės skiriamas lėšas į sostinę. Jei iki jos pusė valstybės finansuojamų vietų buvo skiriama Vilniaus, o kita pusė – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, tai po šių metų priėmimo jau du trečdaliai abiturientų apsistos sostinėje. Tai reiškia, kad ir toliau nyks regionai, augs socialinė atskirtis, nors pagal šį rodiklį ir taip jau esame Europos Sąjungos valstybių „dugne“. Suprantamas didesnės dalies gyventojų noras gyventi Vilniuje – ten aukštesnis gyvenimo lygis, vidutiniai atlyginimai pusantro karto didesni nei daugumoje kitų savivaldybių, geresnės karjeros, ypač viešajame sektoriuje, perspektyvos. Trauka jau yra, o jei ji dar ir paskatinama – regionai traukiasi. Jei toks ir buvo „krepšelių reformos“ tikslas – gerovė vienam miestui, kuriame sukuriama 40 proc. bendrojo vidaus produkto, ar vienam universitetui, kuris surenka 40 proc. krepšelių – jis pavyko su kaupu. Kaip sakoma, „kas galėtų tai paneigti“, jei nei buvusi, nei esanti Vyriausybė „nepastebėjo“ šių tendencijų.

Šių metų priėmimas dar kartą patvirtino tai, kad beliko tik penki pilnaverčiai – du Vilniuje ir trys Kaune – universitetai, kurie ne tik „surenka“ beveik 90 proc. valstybės finansuojamų pirmakursių, bet ir tarptautiniuose reitinguose patenka į pirmąjį tūkstantuką arba tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų.

Ir vėl „kryžkelėje“

Ateities istorikai vertins šį dešimtmetį ne tik kaip Lietuvos „išsivaikščiojimo“, bet ir universitetų „tuštėjimo“ metą – 2018–2019 mokslo metais universitetuose ir akademijose beliko 77 tūkst. studentų, o ateinančiais metais jų bus dar mažiau. Tai šiek tiek daugiau nei pusė to, ką turėjome iki „krepšelių reformos“. Kitaip tariant „sugrįžome“ į 1998-uosius. Kuri kita Europos Sąjungos valstybė gali „pasigirti“ tokiu pasiekimu? Ar Lietuva, į kurios universitetus pasirengę įstoti vos trečdalis tų metų laidos abiturientų, bus pajėgi tapti gerovės valstybe?

 Juolab, kad Damoklo kardas, kaip „kabėjo“, taip ir „tebekaba“ virš mokytojų rengimo sistemos. Nors iš aukštų tribūnų girdime, kad per penkerius metus bus atstatytas mokytojo profesijos prestižas ir į mokyklas plūstels naujos kartos mokytojai, kelių metų priėmimo rezultatai byloja ką kita. Tik Vytauto Didžiojo universitetui, vieninteliam iš trijų mokytojų rengimo centrų, šiemet pavyko surinkti gausesnį būrelį norinčiųjų tapti dalykų mokytojais: biologais, fizikais, geografais, istorikais, lituanistais ar matematikais. Atrodo, kad tik darželiai ir pradinės mokyklos sulauks pedagogų.

Be to, tik esminis „tiksliukų“, dabar moderniai vadinamų STEAM, lūžis bendrojo lavinimo mokyklose, paliks viltį, kad valstybės su aukštos pridėtinės vertės verslu ir paslaugomis, inovacijomis, ketvirtąja pramonės revoliucija ar fintechais vizija dar gali tapti tikrove. Jau dabar trūksta abiturientų, kurie tenkintų bent minimalius konkursinio balo reikalavimus valstybės finansuojamoms studijoms inžinerijos ir technologijų, tarp jų ir informacinių,  kryptyse.

Galbūt šioje „kryžkelėje“ teisinga kryptimi pasuks „labiau patyręs“ dr. A. Monkevičius, į Švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdę sugrįžęs iš Mykolo Riomerio universiteto rektoriaus pozicijos? Juolab, kad viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą, pakviestas žinomas mokslininkas prof. Voldemaras Razumas, dešimtmetį vadovavęs Lietuvos mokslų akademijai, o Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku tebėra akademikas Eugenijus Jovaiša. Tiesa, laiko iki kitų Seimo rinkimų liko nedaug…

Ar kartojasi istorija?

Panašų kelią nuo visiškos autonomijos iki jos suvaržymų jau esame nuėję tarpukario Lietuvos metais. Iki 1939 m. gruodžio vidurio turėjome vienintelį universitetą – 1922 m. vasario 16 d. atidarytą Lietuvos universitetą, kuris 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu. Kitoms to meto aukštosioms mokykloms – Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijoms, Pedagoginiam institutui – nebuvo suteiktas universitetinis statusas. 1939 m. gruodžio 13 d. Seimo priimtas jau minėtas Universitetų įstatymas buvo skirtas lietuviško Vilniaus universiteto atkūrimui perkeliant į jį Vytauto Didžiojo universiteto fakultetus bei jo statuso įteisinimui. Todėl valstybės politikų ir valdininkų „kišimosi“ tendencijas galime įvertinti peržvelgę trijų universiteto statutų evoliuciją.

Pirmasis statutas, priimtas 1922 m. kovo 24-ąją po ilgų ir karštų diskusijų Steigiamajame Seime, suteikė universitetui ir net jo fakultetams visišką autonomiją. Fakulteto taryba, kurią sudarė visi profesoriai, docentai bei lektorių ir asistentų atstovai, iš profesorių tarpo rinko dekaną ir sekretorių, turėjo sprendžiamąsias teises studijų ir mokslo organizavimo, akademinio ir kito personalo parinkimo klausimais. Jos sprendimai buvo tik „per rektorių pranešami Švietimo ministerijos žiniai“. Universiteto taryba, susidedanti iš fakultetų tarybų narių ir garbės profesorių, buvo „vyriausias universiteto organas“, kuris „autonomiškai tvarko universiteto vidaus gyvenimą“ bei iš profesorių tarpo renka rektorių, prorektorių ir sekretorių, kurie kartu su fakultetų dekanais sudaro „universiteto vykdomąjį organą“. Paminėtina ir tai, kad pirmasis statutas turėjo tik 56 paragrafus. Vos po aštuonerių metų, 1930 m. birželio 7-ąją (tuo metu Seimas buvo paleistas), Vyriausybė išleido Lietuvos universiteto vardo įstatymą ir tą pačią dieną paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto statutą. Šiame statute buvo gerokai apkarpytos fakulteto tarybos teisės akademinio personalo parinkime – ji tik kviečia ar konkurso būdu renka profesorius ir docentus, tačiau juos skiria ir atleidžia Respublikos prezidentas. Universiteto tarybos išrinktąjį rektorių ir prorektorių taip pat „skiria Respublikos prezidentas“. Statutas išsiplėtė iki 103 paragrafų, vis daugiau reguliuojančių universiteto veiklą.

Trečiasis statutas, kurį Seimas paskelbė 1937 m. gruodžio 17 d., dar labiau „apkarpė“ universiteto autonomiją, vis smulkiau ir preciziškiau nustatydamas jo sandaros ir veiklos principus. Paragrafų skaičius išaugo iki 125. Ypač buvo „sureikšmintos“ švietimo ministro galios – jis sprendžia teikti ar neteikti Respublikos prezidentui tvirtinti universiteto tarybos išrinktus rektorių ir prorektorių, net gali pasiūlyti savo kandidatą, tvirtinti ar netvirtinti fakultetų tarybų išrinktus dekanus, gali „įpiršti“ savo kandidatus į profesoriaus, docento ar net jaunesniojo personalo narius.

Taigi, pirmajame statute nebuvo jokio „įsikišimo iš šalies“ į universiteto valdymą, jo personalo, net aukščiausio lygio, parinkimą. Tuo tarpu vėlesniuose dokumentuose politikai – prezidentas ir švietimo ministras – įgijo teisę lemti akademinio personalo parinkimą. O tai autonomijos ir akademinės laisvės suvaržymas. Universitetų bendruomenės gali džiaugtis, kad dabartinėje Lietuvoje per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius, politikai ir valdininkai dar neįgijo įstatymų suteiktų galių daryti įtaką akademinei laisvei ir profesinei karjerai. Bet kažin ar dabartinė karta sulauks, kad akademinę karjerą valstybė vertintų taip, kaip tarpukary – profesorių atlyginimai rangų lentelėje buvo tarp kariuomenės pulkininkų ir generolų.

Ar kartojasi istorija? Istorija nesikartoja, bet jos žinojimas padeda atskleisti pasikartojančias tendencijas, kartais net dėsningumus. Maždaug per dešimtmetį valstybėje įsigali „biurokratijos kultūra“ – susiformuoja valdininkų elitas, persipina politikų, partijų, verslo ar net mokslo grupių interesai, išsikeroja nepotizmo „voratinklis“, didėja valdžios alkis. Universitetai, kurie turi ne tik intelektualinį potencialą, bet ir patrauklią infrastruktūrą ir „geistiną“ geografinę lokaciją, pirmieji, kaip ir švietimo ar sveikatos apsaugos sritys, tampa reformų „audrų“ aukomis. Matyt, tik stipri pilietinė visuomenė, kurios branduolį sudarys aktyvios mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bendruomenės, gali tapti atsvara „biurokratijos kultūrai“, kuri beveik po kiekvienų Seimo rinkimų pražysta vis naujomis spalvomis.

Informacijos šaltinis

VDU mokslininkai vysto DI technologijų sprendimus lietuvių kalbai

2018-aisiais Lietuva tapo viena pirmųjų ES narių, kuri ėmėsi oficialiai skatinti ir vystyti dirbtinio intelekto (DI) technologijas – parengė nacionalinę DI strategiją. Tačiau be lietuvių kalbos supratimo šių inovacijų negalėsime panaudoti svarbiausiose srityse – todėl valstybės užsakymu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkai ėmėsi kurti ir modernizuoti kalbos technologijomis paremtus sprendimus. Naujovės – ne tik pažangios, atveriančios naujas galimybes verslui, valstybei, mokslui ir visuomenei, bet ir atviros tolesniam tobulinimui.

Automatinis sakytinės kalbos pavertimas į tekstą (transkripcija), santraukų formavimas, įžeidžios kalbos atpažinimas naujienų portalų komentaruose ir socialiniuose tinkluose – tai tik keletas iš dirbtinio intelekto (DI) sprendimų, kuriuos įgyvendina VDU tyrėjai, bendradarbiaujantys tarpdisciplininiame lietuvių kalbos technologijų projekte „Semantika2“.

Kaip ir analogiški sprendimai, sukurti Stanfordo ar kituose prestižiniuose pasaulio universitetuose, projekte kuriamos ir tobulinamos paslaugos bus atviros prieigos – kitaip tariant, visi norintys galės nemokamai ir laisvai prieiti prie mokslininkų sukurtų technologijų kodo, jį tobulinti ir keisti. Pasak projekto vadovo, VDU Informatikos fakulteto Intelektinių sistemų laboratorijos vadovo doc. dr. Dariaus Amilevičiaus, inovacijomis patenkinami svarbūs valstybės poreikiai.

„Pirma, projekte IT sprendimus realizuoja ekspertai, turintys aukštas tarpdisciplinines kompetencijas – čia bendradarbiauja informacinių technologijų, lingvistikos, teisės, medicinos, kompiuterinės lingvistikos ir kitų sričių specialistai. Antra, kadangi tai yra atvirojo kodo IT sprendimai, viešasis sektorius juos galės panaudoti kituose valstybiniuose projektuose, vengiant Lietuvos ir ES biudžeto švaistymo, o privačiame sektoriuje kūrėjai galės sparčiau ir pigiau vystyti produktus ir paslaugas, susijusias su komerciškai nepatrauklia lietuvių kalba“, – paaiškina kompiuterinės lingvistikos ekspertas.

Atviri kodai mokslui, verslui ir viešajam sektoriui

Tarp naujų elektroninių viešųjų paslaugų, kurias vysto „Semantika2“ tyrėjai – lietuvių kalbos fonogramų (garso įrašų) automatinis pavertimas į tekstą. Savaime suprantama, ši inovacija yra itin patogi norintiems sutaupyti laiko, pasitelkti technologijas užuot rašant tekstus patiems. Inovacija ypač pasitarnaus teisininkams, valstybės tarnautojams, medikams, kadangi pagal valstybės poreikius šis įrankis rengiamas dirbti ne tik su bendrine, bet ir su teisine, medicinine lietuvių kalba.

Analogiškai praktiškos ir automatinės dokumentų santraukos – ypač tiems, kuriems tenka peržiūrėti daug tekstų per trumpą laikotarpį. D. Amilevičiaus teigimu, duomenimis ir žiniomis grįstoje visuomenėje, kai informacijos kiekis gausėja eksponentiškai, svarbu turėti įrankius, kurie leistų efektyviausiai ją analizuoti, ypač ruošiantis svarbiems susitikimams ar priimant sprendimus.

Tyrėjai taip pat sukūrė įrankį, kuris gali automatiškai atpažinti ir pažymėti galimai įžeidžią arba neapykantos kalbą – pavyzdžiui, lietuviškuose naujienų portaluose arba socialiniuose tinkluose. VDU teisininkų atliktas tyrimas parodė, jog visame pasaulyje tokios kalbos identifikavimas yra sudėtinga problema, galinti sukelti cenzūros pavojų ar žodžio laisvės pažeidimus – dėl šios priežasties, galutinį sprendimą dėl automatiškai atrinktų komentarų tinkamumo turės priimti žmogus.

„Šio IT sprendimo panaudojimai yra daugialypiai – galima ne tik automatiškai identifikuoti vartotojų nuomones ar komentarus, kuriuose yra neapykantos apraiškos, bet ir automatiškai analizuoti duomenų sankaupas, jas rengiant mašininiam mokymui, kuriant DI technologijų sistemas. Iš šių sankaupų laiku nepašalinus neapykantos apraiškų, kyla grėsmė, kad mašina perims diskriminacinę elgseną – todėl duomenis būtina valyti, o tam būtini automatizuoti įrankiai, tokie kaip „Semantika2“ kuriamas sprendimas“, – įspėja doc. dr. D. Amilevičius.

Itin naudingais ištekliais taps taip vadinami „auksiniai standartai“ – tyrėjų sukurti principai, kaip kokybiškai taikyti mašininio (automatinio) mokymo technologijas lietuviško teksto morfologijos ir sintaksės analizėje. Projekto metu buvo ženkliai papildyti morfologijos ir sintaksės tekstynai – būtent jų dėka sukurti ir patobulinti DI sprendimai leido pasiekti itin aukštos kokybės rezultatus. Šie tekstynai po projekto pristatymo visuomenei bus viešai prieinami atviros prieigos saugyklose „Clarin-LT“ ir „GitHub“.

„Sudėtingiausias barjeras, kurį turi įveikti lietuvių kalbą suprantančio DI technologijų kūrėjai – sintaksė. Kaip teigia kalbos filosofai, kalbą supranta tik tas, kuris supranta sakinį. Šio barjero įveikimas leidžia atlikti kokybinį šuolį tikros semantinės analizės link. Anglų kalboje šia linkme jau ženkliai pasistūmėta. Nereikia pamiršti, kad lietuvių kalba ne tik komerciškai nepatraukli, bet jos sintaksė tokia sudėtinga, kad tampa tikru galvasopiu pakankamo lingvistinio išsilavinimo neturinčiam programinės įrangos kūrėjui“, – pažymi doc. dr. D. Amilevičius.

Tarp kitų projekto metu modernizuojamų IT sprendimų – ir automatinis lietuvių kalbos rašybos klaidų taisymas. Tenkinant valstybės iškeltą tikslą, šiuo sprendimu skatinamas atvirojo kodo biuro programinės įrangos naudojimas: klaidos tikrinamos „LibreOffice“ ir „OpenOffice“ programose. Rašybos klaidų tikrintuvus vartotojai gali nemokamai parsisiųsti „Windows“, „Linux“ arba „Apple“ operacinėms sistemoms. Pastarosiose dviejose sistemose klaidos bus tikrinamos ne tik minėtose, bet ir kitose teksto apdorojimo programose – „Windows“ yra išimtis, nes „Microsoft“ produktai naudoja nuosavą, uždarą kalbos palaikymo variklį.

Vienas iš pažangiausių debesijos architektūros sprendimų viešajame sektoriuje

Pasak D. Amilevičiaus, Lietuvos vyriausybė šiandien skatina kalbos technologijomis grįstų paslaugų vystymą ir diegimą valstybiniame sektoriuje. Tačiau iššūkių dar netrūksta – ypač kalbant apie dirbtinio intelekto gebėjimą susitvarkyti su žmogaus kalba. Ši sritis DI dar yra keblesnė, nei gebėjimas pažinti objektus nuotraukose.

„Lietuvoje kuriamos ir vystomos DI technologijos daro daug puikių dalykų, bet visi pamiršta, kad be lietuvių kalbos supratimo jų negalėsime panaudoti tose srityse, kur iš jų laukiama didžiausia nauda – efektyvi didelių duomenų (kurių didžioji dalis – tekstai) analizė ir automatinis prognozių arba rekomendacijų formavimas“, – apibendrina projekto „Semantika2“ vadovas.

Projektas „Semantika2“ yra priemonės „Lietuvių kalba informacinėse technologijose“ dalis. Šią priemonę parengė Skaitmeninės darbotvarkės taryba prie LR Susisiekimo ministerijos – elektroniniams su kalbos technologijomis susijusiems valstybės poreikiams tenkinti. Projektą vykdo jungtinės tarpdisciplininės mokslininkų pajėgos – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų, Informatikos ir Teisės fakultetų mokslininkai. Vienas iš sprendimų įgyvendinamas kartu su tyrėjais iš Kauno technologijos universiteto.

Tarp pagrindinių užduočių, kurias valstybė patikėjo VDU – ne tik minėtų pažangių atvirojo kodo IT sprendimų kūrimas, bet ir valstybinės kalbos technologijų informacinės sistemos (LKSSAIS) modernizavimas bei naujų elektroninių viešųjų kalbos technologijų debesijos paslaugų kūrimas. Prognozuojama, jog 2020 m. rudenį veikti pradėsianti modernizuota LKSSAIS bus vienas iš pažangiausių debesijos architektūros sprendimų viešajame sektoriuje.

Tarpdisciplininio lietuvių kalbos technologijų projekto „Semantika2“ tarpinių rezultatų pristatymas vyks rugsėjo 27 d., penktadienį, 10 val., VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23-103). Renginys skirtas mokslo, verslo, viešojo sektoriaus auditorijai ir visuomenei.

Jo metu bus pristatyti tarpdisciplininio lietuvių kalbos technologijų projekto „Semantika2“ (Nr. 02.3.1-CPVA-V-527-01-0002) tarpiniai rezultatai: sukurti ir kuriami kalbos ištekliai, prototipai, jų galima nauda mokslui, verslui, viešajam sektoriui ir eiliniam vartotojui. Po renginio vartotojams bus pateiktos atviros prieigos saugyklose „GitHub“ ir „Clarin LT“.

Daugiau informacijos

Informacijos šaltinis

 

VDU šuolis pasauliniame QS absolventų įsidarbinamumo reitinge

Šiandien paskelbtame naujausiame pasauliniame QS absolventų įsidarbinamumo reitinge („QS Graduate Employability Rankings 2020“) tarp 301–500 geriausiųjų vėl pateko Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Aukštoji mokykla šiemet parodė itin gerus rezultatus, konkurencingus ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje – po studijų sėkmingai įsidarbina net 94,3 proc. baigusiųjų VDU.

Šiemet į reitingą iš viso pateko keturi Lietuvos universitetai. Reitingas parodo, kaip geriausias aukštąsias mokyklas vertina darbdaviai ir kokias galimybes turi vienos ar kitos institucijos absolventas.

Vytauto Didžiojo universitetas šiemet pagerino rezultatus kategorijoje, vertinančioje duomenis apie absolventų įsidarbinamumą (angl. Graduate Employment Rate) – čia jis surinko net 85,6 taškus iš 100, pagerindamas praėjusių metų rodiklį (66,6). Kategorijoje universitetai vertinami pagal absolventų, susiradusių darbą per 1 metus po studijų baigimo, skaičių. Absolventų apklausa parodė, jog sėkmingai įsidarbina 94,3 proc. baigusiųjų VDU.

Pasak VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio, šie rezultatai patvirtina, jog universitetas eina teisinga kryptimi, suteikdamas galimybę studijuojantiems įgyti visapusišką išsilavinimą. Šiais metais VDU tapo plačiausios aprėpties aukštąja mokykla Lietuvoje – po integracijos su Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetais.

„Itin konkurencingame šiandienos pasaulyje platus išsilavinimas turi ypatingą vertę – jį turintys absolventai yra pranašesni darbo rinkoje ir geba greičiau prisitaikyti prie pokyčių. Džiaugiamės, jog tą patvirtina ir mūsų universiteto gerėjantys rezultatai šiame reitinge“, – reitingo rezultatus komentavo rektorius.

Šias tendencijas atspindi ir tarptautinių tyrimų rezultatai. Antai Europos profesinio mokymo plėtros centro tyrimas parodė, jog iki 2030-ųjų didžiausią pranašumą turės persiorientuoti gebantys specialistai – taigi, tie, kurie rinksis platesnes, daugiau sričių apimančias studijas. Ekspertų duomenys ragina nesikoncentruoti į vieną siaurą sritį.

D. Britanijos įmonė „Quacquarelli Symonds“ (QS) šiame kasmetiniame universitetų reitinge išmatuoja ne tik absolventų įsidarbinimo rodiklius, tačiau ir karjerų trajektorijas – išanalizuojama daugiau nei 30 tūkst. kūrybiškiausių, novatoriškiausių, turtingiausių, versliausių ir labdaringiausių asmenybių, siekiant nustatyti, kurie universitetai išaugina pasaulį keičiančius žmones.

Iš viso šiemet buvo įvertintos 758 aukštojo mokslo institucijos, apklausta beveik 45 tūkst. darbdavių, surinkti duomenys apie daugiau nei 29 tūkst. veikliausių asmenybių ir atsižvelgta į daugiau nei 150 tūkst. darbdavių ryšius su absolventais.

QS absolventų įsidarbinamumo reitingą sudaro penkios kategorijos: darbdavių reputacija (darbdavių apklausa, kur jų prašoma įvardyti kompetentingiausius absolventus ruošiančias institucijas), absolventų rezultatai (veikliausių, pasaulį keičiančių asmenybių sąrašas), universitetų bendradarbiavimas su darbdaviais (sėkmingi ryšiai vykdant tyrimus su pasaulinėmis kompanijomis), darbdavių ir studentų ryšiai (darbdavių dalyvavimas studentų bendruomenėje, praktikos ir tyrimų galimybės) bei absolventų įsidarbinimo rodiklis (absolventų, įsidarbinusių per 12 mėn. nuo studijų baigimo, skaičius).

Informacijos šaltinis

Kultiniame popkultūros renginyje „Comic Con Baltics“ – VDU pranešėjai

Rugsėjo 21-22 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (Laisvės pr. 5, Vilnius) jau trečią kartą bus surengtas kultinis populiariosios kultūros renginys „Comic Con Baltics“. Čia diskusijose dalyvaus, pranešimus skaitys ir Vytauto Didžiojo universiteto atstovai.

Šiemet „Comic Con Baltics“ pakvies į gausybę diskusijų su aktoriais ir kitais svečiais, filmų peržiūras, pažintis su kompiuteriniais žaidimais, komiksais, „Cosplay“ konkursą, lietuviško kino pristatymus ir daug kitų renginių.

Rugsėjo 21 d., šeštadienį, 12 val., DELFI salėje vyks diskusija „Dirbtinis intelektas: ar „Westworld“ scenarijus įmanomas realybėje?“, kurioje dalyvaus dr. Viktoras Bachmetjevas (VDU Filosofijos katedra), prof. Tomas Krilavičius (VDU Informatikos fakultetas) ir prof. Indrė Žliobaitė (Helsinkio universitetas). Moderatorius – kompiuterinių žaidimų dizaineris Vainius Volungevičius.

Po šios diskusijos, 14 val., DELFI salėje pranešimą „Serialai: užšaldyta mūsų kasdienybė“ skaitys VDU Viešosios komunikacijos katedros docentas, žurnalistas, rašytojas, TV laidų autorius Rytis Zemkauskas.

Universiteto atstovai dalyvaus ir renginiuose, kurie vyks AVAKA salėje – čia lietuviškus filmus pristatys audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.

Rugsėjo 21 d., 12 val., šioje salėje pranešimą „Artimųjų Rytų kultūrų vaizdavimas JAV filmų industrijoje“ pristatys VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas Egdūnas Račius.

Tą pačią dieną 14 val. AVAKA salėje VDU Sociologijos katedros profesorius, sociologas, kultūros kritikas ir rašytojas Artūras Tereškinas skaitys pranešimą „Nesėkmės menas popkultūroje“.

Paskutinis universiteto renginys rugsėjo 21-ąją – pranešimas „Manga ir Anime – japoniškos kultūros fenomenas“, kurį 16 val. AVAKA salėje surengs VDU lektorė, japonų kalbos, popkultūros, lyčių ir seksualumo kursų dėstytoja Kristina Barancovaitė-Skindaravičienė.

Rugsėjo 22 d., sekmadienį, 11 val., AVAKA salėje VDU Šiuolaikinių menų katedros profesorius, kompozitorius Titas Petrikis ves diskusiją „Muzikos ir garso estetika lietuviškame kine“. Pokalbyje dalyvaus kompozitorius, prodiuseris Domas Strupinskas ir atlikėja Jurga Šeduikytė.

„Comic Con Baltics 2019“ programa

Informacijos šaltinis